Rusai ir rusakalbiai XIX–XXI a.

prad žios Europos istorijoje

Nuo Romanovų imperijos ir SSRS
iki šių dienų Rusijos Federacijos ir
Europos Sąjungos:
stačiatikybė, komunizmas, putinizmas ir skirtingos rusų tapatybės
Rusai Europoje – gana svarbi, komplikuota, įdomi ir
sykiu itin intriguojanti tema.

Joje susipina trys didelės temos:

rusai ir rusakalbiai,
Rusijos valstybė
ir rusų kultūros įtaka Europoje.

Tai labai susiję, bet netapatūs dalykai.

Skirtingi rusų kaip etninės grupės įvaizdžiai žiniasklaidoje, literatūroje ir kultūroje: nuo
politizuotų (rytų meška, „barbaras prie vartų“, bolševikai ar raudonieji fašistai,
agresoriai) ir karikatūrinių (rusai siejami su vodka, mafija, balalaika, matrioška; KGB)
iki idealizuotų (svarbiausia pergalės prieš fašizmą Europoje kalvė) ir šiltų (aukšta rusų
kultūra; rusų ikona; rusų sielos platumas ir paslaptingumas).
 Akivaizdu viena, rusų ir Rusijos politinis, karinis bei
kultūrinis vaidmuo XIX-XXI a. pradžioje Europoje yra
svarbus,
bet sykiu itin nevienareikšmis.
Tai parodo ir skirtingi rusų įvaizdžiai:
nuo politizuotų (rytų meška, „barbaras prie vartų“ ir
agresorius) ir karikatūrinių (vodka, mafija, balalaika,
matrioška; KGB)
iki idealizuotų (svarbiausia pergalės prieš fašizmą
Europoje kalvė) ir šiltų (aukšta rusų kultūra; ikona;
sielos platumas, paslaptingumas).
• Dabartinės Rusijos teritorija išsidėsčiusi Europos ir Azijos žemyne
Bendras rusų skaičiaus pasaulyje – apie 150 mln.

Rusai taip pat sudaro nemažą dalį Ukrainos,

Baltarusijos, Moldovos, Padnestrio (nepripažintas
tarptautinės bendrijos),
Latvijos, Estijos ir Lietuvos gyventojų.

Rusų taip pat daug gyvena

. Kazachijoje,
Uzbekistane, Kirgizijoje, Turkmėnistane.
 Rusų kalba

Didžiausia slavų kalba. Jos artimiausios giminaitės yra

baltarusių ir ukrainiečių kalbos. Rusiškai daugiausiai
šnekama Rusijos Federacijoje bei tarp senesnių žmonių
šalyse, kurios seniau buvo Sovietų Sąjungos dalis, taip
pat ir Vidurio Rytų Europoje.

Rusiškai taip pat šnekama Kanadoje, Kinijoje,

Suomijoje, Vokietijoje, Graikijoje, Indijoje, Izraelyje,
JAV. Tai viena iš dešimt daugiausiai pasaulyje vartojamų
kalbų.
 Rusų mažumos Europoje

Po 1991 m. už Rusijos ribų buvusioje SSSR teritorijoje

liko apie 25 mln. rusų ir rusakalbių. Didesnė dalis rusų
liko europinėje dalyje: daugiau negu 11 mln. rusų buvo
Ukrainoje (1989 m. duomenimis).  

• didžiausių mažumų Europoje

Taigi, dabar rusai yra viena
(už Rusijos ribų). Rytų Europos šalyse jie taip pat sudaro
dideles ar didžiausias mažumas – pvz., Ukrainoje,
Baltarusijoje, Latvijoje, Estijoje ar Lietuvoje (iki 2001 m.).

Pirmą kartą Europos istorijoje rusai (už Rusijos ribų)

pasidarė daugiau ar mažiau reikšminga europietiškų
valstybių ir visuomenių dalimi. Aišku, visų pirma Rytų ir kai
kurių Vidurio Europos valstybių dalimi.
Rusai naujose Europos valstybėse po komunistinės sistemos
žlugimo tapo politine, socialine ir visuomenės integracijos
problema. Ir itin savita problema dėl dviejų dalykų:

pirma, rusai kai kuriose posovietinėse šalyse yra didelė

mažuma ir naujose tautinėse valstybėse tampa rimtu
politiniu ir socialiniu iššūkiu, svarstant jų teisių klausimą.

•
antra, pakankamai greitai ir iš esmės netikėtai žlugus Sovietų
Sąjungai, staiga pasikeitė, faktiškai sumenko rusų
sociopolitinis statusas, o tai sąlygojo jų emigracijas ir
tapatybės krizę buvusiose sovietinėse respublikose.
2014 m. rusų skaičius Ukrainoje pakito po Krymo aneksijos
(formaliai nepražintos daugelio pasaulio valstybių) ir virš
milijono žmonių pasitraukusių iš Rytų Ukrainos į kitus Ukrainos
regionus, taip pat Rusiją ir kitas šalis. Rusų Ukrainoje buvo virš
8,3 mln., o dabar galėjo sumažėti iki 5-6 mln. [su Krymu (dar
apie 1 mln. rusų) ir karo pabėgėlių (dar daugiau kaip 1 mln.)].
 
Iki šiol ekspertai tvirtino, kad šiuo metu Europoje yra apie 9 mln.
rusų (už Rusijos ribų). Tai didžiausia etninė mažuma dabartinėje
Europoje.
.
Po įvykių Ukrainoje rusai lieka viena didžiausių mažumų tam
tikroje valstybė – Ukrainoje 5-7 ml. Tuomet jie yra pirmoje
vietoje arba dalinasi ja su katalonais Ispanijoje (6 mln.).
 Daugiausia rusų Europoje gyvena šešiose buvusiose
sovietinėse respublikose: Ukrainoje, Baltarusijoje,
Moldovoje, Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje.
Čia yra 8-9 mln. rusų, tarp jų

Ukrainoje – 6-7 mln. (iki 2014 m. kovo buvo 8,334 mln.)

Baltarusijoje – 785 tūkst.,
•
Moldovoje – 201 tūkst.,
Padnestrėje – 165 tūkst.,
Latvijoje – 512 tūkst.,
Estijoje – 342 tūkst.,
Lietuvoje – apie 150 tūkst.
Taigi, didžiausia mažuma Europoje tarp šalies gyventojų
yra rusai

Duomenys apie rusus tik ES skiriasi:

minimalūs – 1,6-1,7 mln.
• – maždaug 925 tūkst.
Trijose Baltijos šalyse
Dar kitose ES šalyse - 700-800 tūkst. (nepilni, apytiksliai
duomenys).

Kitais duomenimis, ES yra 2-3 mln. rusų, o kartu su

rusakalbiais – iki 5,2 mln.
 Taigi, rusų demografinis pasiskirstymas skirtinguose
Europos šalyse labai nevienodas.

Daugumas rusų Europoje (maždaug 80 proc.; už Rusijos

ribų) gyvena Rytų Europos ir Baltijos šalyse.
Pastaraisiais dešimtmečiais rusų skaičius Rytų Europoje
šiek tiek mažėja, tačiau auga jų skaičius Vakarų
Europoje.
•
Jeigu Suomijoje jie sudaro beveik 1 proc. šalies
gyventojų, Lietuvoje – maždaug 6,3 proc., Baltarusijoje –
8,3 proc., Ukrainoje – 17, 3 proc.,

tai Estijoje rusų skaičius siekia beveik 26 proc.,

Latvijoje – 27 proc. (2011 m. duomenys).
 Kada rusai atsikėlė į įvairias Europos šalis?

Jau 18 a. įvairios rusų emigrantų bendruomenės tapo

integralia ir pastebima Rytų ir Vidurio Europos visuomenių
dalimi, o Abiejų Tautų Respublikos teritorijoje sudarė vieną
didžiausių etnokonfesinių mažumų.

•
Tačiau daugiamilijoninė rusų bendruomenė dabartinėje
Rytų (už Rusijos ribų) ir Vakarų Europoje susiformavo
būtent 19-20 a. Tai lėmė bent septynios skirtingos
aplinkybės:
1) 18 a. pabaigos ir 19 a. pradžios carinės Rusijos teritorinė
ekspansija į vakarus, kai užimtų valstybių teritorijose buvo
kuriamas administracinis aparatas ir jose apgyvendinami
rusų valdininkai, kariškiai, stačiatikių dvasininkija su
šeimomis; •
2) 19 a. carų valdžios rusifikacinė politika, kai anksčiau
užgrobtose žemėse buvo siekiama apgyvendinti daugiau,
valdžios požiūriu, lojalių rusų ir kitų tautybių dvarininkų,
tarnautojų ir valstiečių;
3) daugiau ar mažiau laisvanoriškas kultūrinės adaptacijos
procesas Rusijos užimtose žemėse 19 a. ir 20 a. pradžioje,
kuomet dalis vietinių gyventojų suartėdavo su rusais arba
asimiliuodavosi, t.y. savo noru tapdavo rusais;
4) vietinių ar naujai atsikėlusių rusų natūralus prieaugis per
šiuos du šimtmečius;
5) vidinė gyventojų migracija carinėje Rusijoje, vėliau SSSR,
kai atskiri žmonės ar jų grupės, nepriklausomai nuo valdžios
vykdomos socialinės ar tautinės politikos, kėlėsi iš vienų
kraštų į kitus valstybės ribose;

6) ekonominė ir politinė rusų emigracija arba pasitraukimas

•
į užsienį (pabėgėliai), tikintis pasikeitus aplinkybėms vėl
sugrįžti į tėvynę.

7) Žlugus SSSR, didėlė dalis rusų – daugiau negu 11 mln. –

buvusiose šešiuose sovietinėse respublikose pasiliko už
Rusijos ribų dėl istorinių įvykių ir nevisai savo valia. Todėl kai
kuriose naujosiose posovietinėse valstybėse jie kartais ir
nevisai tiksliai, bet užgauliai, vadinami „kolonistais“ ar
„okupantais“.
 •

Europa 1400 metais. Kur yra Maskvos kunigaikštystė?

 •

Europa 1800 metais. Kur yra Lietuvos didž. kunigaikštystė?

 Rusų politinė ir socialinė padėtis įvairiose Europos valstybėse. Rusų tapatybė

• Rusų padėtis „nestabiliose, posocialistinėse“ Rytų ir Vidurio

Europos valstybėse ir „stabiliuose, demokratiškose“ Vakarų
valstybėse pastebimai skiriasi.
• Rusai kai kuriose Vakarų šalyse yra arba negausūs 20 a. pirmos
pusės disidentiškai nusiteikę natūralizuoti pabėgėliai ir jų
palikuonys,
• arba visai nesenų laikų naujieji posovietiniai darbo imigrantai,
kurie dažnai neturi tos šalies pilietybės. Jeigu jie ir pabrėžia
savo tautinę tapatybę, tai bet kokiu atveju daugiau vertina
socialinį stabilumą ir asmeninę karjerą.
• Tiesa, per pastaruosius 20 metų rusų skaičius kai kuriose Vakarų
šalyse sparčiai išaugo; tarp jų atsirado nemažai pasiturinčių rusų
(pvz., Anglijoje, Graikijoje).
 • Rusai Lietuvoje yra viena didžiausių mažumų.
Daugumas jų yra stačiatikiai, nemažai sentikių. Dabar
rusų bendruomenė nėra svetimkūnis lietuviškoje
visuomenėje. Nemažai rusų, visų pirma sentikių, gyvena
čia tris ir daugiau šimtmečius.
• Kiti, ir tokių dauguma, iš tiesų atvyko į Lietuvą ar jau
gimė joje po 1945 m. Tik tam tikra rusų dalis - maždaug
10 proc. rusų šalyje (arba 20 proc. visų atvykusiųjų iš
SSRS) – gali būti tiesiogiai siejama su okupaciniu režimu
Lietuvoje.
• Dabar tokių jau beveik neliko, nes, pvz., rusų sovietiniai
pareigūnai, karininkai ir KGB darbotojai išvyko netrukus
po 1990 m.
• Taigi, vieni rusai Europoje iš tiesų demonstruoja
nostalgišką prisirišimą prie sovietinių (tai ne tas
pat, kas rusiškų) simbolių ir sovietinės praeities,
ypač buvusiose sovietinėse respublikose Rytų
Europoje. Jos vis dar susiduria tiek su
ekonominėmis problemomis, tiek su
dominuojančių tautų nacionalizmu.
• Kiti linksta į rusų ir dominuojančių toje šalyje,
kurioje jie gyvena, tautų lojalumą, renkasi dažnai
integraciją arba asimiliaciją. Jie gerbūvio ir
ekonominio stabilumo problemas vertina daugiau
negu „tautines“ ar politines.
• Treti, pvz., dalis rusų Estijoje ir Latvijoje, politinės
ir socialinės lygybės, ekonominio gerbuvio ir
etninio tapatumo išsaugojimo problemas sieja su
„tautinių“ problemų sprendimu ir bent iš dalies
tikisi Rusijos ar ES pareigūnų pagalbos,
sprendžiant savo vidines mažumų problemas.
• Dar kiti, ypač tokiose ekonomiškai pažengusiose
ir demokratinėse šalyse kaip Prancūzija, Britanija,
Vokietija, Suomija, tenkinasi naujųjų emigrantų
statusu, teikiamomis socialinėmis garantijomis ir
tautinės tapatybės išsaugojimo arba asimiliacijos
problemas laiko daugiau asmeniniu, o ne
kolektyviniu reikalu.
•
 •

Rašytoja Jurga Ivanauskaitė

 •

Vienas žymiausių Lietuvos bosų, nacionalinės kultūros ir

meno premijos laureatas Vladimiras Prudnikovas.
Pedagogas, politikas ir buvęs kultūros ministras.
•

Sergejus Jovaiša – krepšininkas, Anykščių

rajono ir Lietuvos politinis bei visuomenės
veikėjas. 1972 – 1989 m. žaidė Kauno „Žalg
komandoje.
 •

Alina Orlova - šiuolaikinė dainuojamosios poezijos

kūrėja ir atlikėja, kilusi iš Visagino.
 •

Viktoras Uspaskichas - verslininkas, Lietuvos ir Vilniaus miesto savivaldybės

politinis bei visuomenės veikėjas, buvęs Darbo partijos lyderis ir esamas narys,
buvęs Seimo narys, Europos Parlamento narys 2009–2012 m., 2014–2019 m.,
ir nuo 2019 m.
Viačeslavas Ganelinas, Vladimiras Tarasovas ir
Vladimiras Čekasinas - tai trys Lietuvos džiazo
banginiai.
Keista likimo banga atbloškė visus šiuos Rusijoje
gimusius muzikantus į Lietuvą, kur 1971 metais
jie susivienijo į trio ir išplukdė Lietuvos džiazą į
tarptautinius vandenis. Šių muzikantų įtaka
ateinančioms Lietuvos džiazo kartoms didžiulė.

V. Tarasovas - vienas pirmųjų būgnininkų

pasaulyje, pradėjęs groti solines mušamųjų
•
instrumentų programas.

2016 m. Viačeslavo Ganelino, Vladimiro

Čekasino ir Vladimiro Tarasovo trio gavo
Lietuvos Nacionalinė premiją.
.

Lietuvos istorijoje ryškų pėdsaką palikusi

kunigaikštienė Julijona Tverietė ( apie 1325–
1391), antroji didžiojo kunigaikščio Algirdo
žmona, ir dididžjojo kunigaikščio bei Lenkijos
karaliaus Jogailos motina.

Julijona buvo Tverės didžiojo kunigaikščio•

Aleksandro ir Haličo kunigaikštytės Anastasijos
duktė.
2018 m. Ukrainos autonominė stačiatikių
bažnyčia (dabar autokefalinė Ukrainos
stačiatikių bažnyčia) paskelbė Julijoną
šventąja.
Vladimiras Dubeneckis (1888–1932) – garsus

•
Lietuvos architektas, dailininkas, pedagogas,
profesorius.
 
Jis tapo pirmuoju „tautinio stiliaus“ ieškotoju Nepriklausomoje
Lietuvoje. Rusų kilmės menininkas, gyvenęs ir dirbęs Kaune 1919–
1932 m., paliko Lietuvai solidų kūrybinį palikimą.

Brandžiausias architekto kūrinys – Vytauto Didžiojo

muziejaus pastatas Kaune (kartu su architektais K. Reisonu ir K.
Krikiščiukaičiu; šiuo metu – Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės
muziejus ir Vytauto Didžiojo karo muziejus) tapo Lietuvos
valstybingumo ikona.
Jo pasiūlyta „tautinio stiliaus“ formuluotė daugeliu aspektų virto
šiuolaikiniu kolektyviniu Lietuvos gyventojų skoniu.
Levas Karsavinas (1882–1952) – Rusijos ir
Lietuvos kultūros istorikas, filosofas. Rašė rusų
ir lietuvių kalbomis.
1909-1910m., 1912-1916 m. Petrogrado
Istorijos ir filologijos instituto visuotinės
istorijos dėstytojas, 1921-1922m. instituto
rektorius.

1928–1940 m. VDU, 1940–1946 m.

•
profesorius, šio universiteto Visuotinės istorijos
katedros vedėjas. 1944-1949 m. Vilniaus dailės
muziejaus direktorius, Vilniaus dailės instituto
profesorius.
Parašė lietuvių kalba Europos kultūros istoriją
(5 t., 1931–1937).

Atminimas
1996 m. jo vardu pavadinta Vilniaus Levo
Karsavino vidurinė mokykla 2005 m. Vilniuje,
ant Franko namo Didžioji g. 1, kuriame gyveno
1940–1949 m., atidengta atminimo lenta.
 Mstislavas Dobužinskis (1875 - 1957) –
garsus rusų ir lietuvių scenografas, grafikas,
tapytojas.
Sukūrė savitos stilistikos Kauno, Vilniaus,
Peterburgo, kitų miestų peizažų, portretų.

Nuo 1931 m. Valstybės teatre Kaune dirbo

dailininku – scenografu. 1933 m. dalyvavo
kuriant lietuvišką herbą, vėliavą, ordinus, pašto
ženklus. Aktyviai dalyvavo senovės paminklų

• apsaugos bei restauravimo darbuose kaip

komisijų narys.
Ivanas Michailovas (1893 - 1993) –
garsus rusų sentikių ikonų tapytojas.

Jis buvo kilęs iš dabartinės Baltarusijos

teritorijos.
Nuo 1929 m. gyveno Vilniuje, pakviestas į šį
miestą sentikių bendruomenės.
•
Per 64 Vilniuje praleistus metus
Michailovas nutapė daugybę ikonų.

Jos puošia Vilniaus ir kitų Lietuvos sentikių

cerkvių ikonostasus, jų yra sentikių namuose,
privačiose kolekcijose Lietuvoje, Latvijoje,
Baltarusijoje, Estijoje, Ukrainoje, Lenkijoje,
Rusijoje ir JAV.
Kas yra rusakalbiai?
XX a. antroje pusėje SSRS ir naujose valstybėse jai žlugus
susiformavo (vėl sustiprėjo ir itin išaugo) gana skaitlinga
skirtingos etninės kilmės, rusų ir ne rusų kilmės žmonių grupė,
kuri vadinama rusakalbiais.

Žodis „rusakalbis“ turi dvi reikšmes:

1) rusas; taip pat rusas, gyvenantis už Rusijos ribų;
2) mokantis rusų kalbą kaip gimtąją arba kaip antrąją gimtąją.
Rusakalbių (plačiąją prasme) yra daugiau negu rusų. Jų pasaulyje yra
apie 280 mln.

Svarbu, kad čia skiriamos dvi skirtingos šio žodžio reikšmės.