KAUNO „SANTAROS“

GIMNAZIJA

SUVIENYKIME ŠIRDIS GERUMUI IR SANTARVEI...

Tautiniai sąjūdžiai XIX a. Europoje
XIXa. vadinamas nacionalizmo amžiumi. Nacionalizmas-tai ideologija, teigianti tautos
interesus svarbiausia vertybe ir raginanti kurti tautines valstybes.
Kultūriniai pokyčiai-
Nacionalizmui atsirasti įtakos turėjo romantizmo kultūra, kurios formavimąsi
paskatino Apšvietos epochos filosofo Ruso mintys apie žmogaus artimumą gamtai.
Romantikai žavėjosi neįprastomis mistinėmis, dramatiškomis patirtimis-viskuo, kas
laužė nustatytas taisykles. Romantizmo herojus-didvyris, kovotojas, maištininkas.
Romantizmo laikotarpiu išaugo europiečių domėjimasis kalba ir kultūra. Domėjimasis
tauta skatino istorijos tyrinėjimus. Romantikai tradicinius valdovų biografijų ir
valstybių istorijos tyrinėjimus pakeitė tautų istorija. Poezija tapo populiariausia
literatūros rūšimi, plito istoriniai romanai( A. Mickevičius, Dž. Baironas, V. Hugo).
 Be romantizmo, nacionalizmą lėmė politiniai ir socialiniai Europos pokyčiai.
(Prancūzijos revoliucija, Napoleono karai) skatino visuomenės laisvėjimą, ryžtą kovoti
už savo valstybės ir tautos nepriklausomybę
Pramonės pervermas didino žmonių mobilumą, gausėjo raštingų žmonių, kurie siekė
įgyti politines teises, visuomenės aktyvėjimas ragino kurti tautines valstybes.
Sudėtingiau nacionalizmas reiškėsi Rusijos, Osmanų, Austrijos- Vengrijos imperijose
(jų elitas nebuvo suformavęs aiškios tautinės tapatybės ir tapatinosi su valdančiąja
dinastija).Tuo metu mažosios imperijos tautos, kurios nedalyvavo valstybės valdyme,
ėmė formuoti tautinius siekius ir reikalauti politinio savarankiškumo. Taigi,
nacionalizmas didžiosiose imperijose veikė tarsi dinamitas, skatino jų skaidymąsi,
visuomenės separatines nuotaikas.
 XIX a I pusės revoliucijos ir tautiniai judėjimai

1815m. Vienos kongresas negarantavo Europoje ilgalaikės taikos. Valdovai ir

aristokratai stengėsi sukurti situaciją, panašią į buvusią žemyne prieš Prancūzijos
revoliuciją.
Po kongreso įvyko maištų prieš politinius režimus, gausėjo slaptų organizacijų, kuriose
dalyvavo karininkai, rašytojai, jaunimas, inteligentija ir bajorų bei miestiečių jaunimas.
Dauduma šių judėjimų dalyviai buvo romantikai ir liberalai. Jie reikalavo monarchų
valdžios apribojimo, žodžio, susirinkimų laisvės . Italijoje ir Lenkijoje kovota dėl
tautinio išsivadavimo, o vokiečių studentai judėjimas kėlė Vokietijos susivienijimo
šūkius.
 1830m. Europą apėmė revoliucijų banga, kuri prasidėjo Prancūzijoje. Vienos sistema ir
jos nustatyta reakcinė tvarka nebeatitiko po Prancūzijos revoliucijos ir Napoleono karų
subrendusios kartos siekių. Vykstant pramonės perversmui sustiprėjusi buržuazija siekė
ne revoliucinių perversmų, o tik reakcinės valdžios sistemos sušvelnimo, ūkio
vystymąsi varžančių apribojimo panaikinimo. Prasidėjusi su lygiateisiškumo šūkiais,
revoliucijų banga Europoje paskatino tautinio bendrumo pojūtį. Italai reikalavo
vieningos valstybės, lenkai ir lietuviai-išsivadavimo iš carinės Rusijos priespaudos.
Ši revoliucijų banga Europoje nesukėlė politinių pokyčių, tačiau lėmė Europos tautų
sąmoningumo ir aktyvumo didėjimą.
Svarbiausi įvykiai: 1830 m. revoliuciniai įvykiai Prancūzijoje, 1830 m. Belgija
atsiskyrė nuo Nyderlandų karalystės, 1829 m. Graikija išsivadavo iš Osmanų imperijos,
italų ir vokiečių sukilimai.
 1848-1849m. Per Europą nuvilnijo dar viena revoliucijos banga. Įtakos turėjo išauges
nedarbas, kuris skatino politinių režimų priešininkų aktyvumą. Visuomenė siekė
nuosaikių permainų, spaudos suvaržymų mažinimo, balsavimo teisių išplėtimo.
Vokiečių nacionalistai reikalavo vokiečių valstybių suvienijimo. Socialistai reikalavo
daug radikalesnių reformų: visuotinės balsavimo teisės ir socialinių reformų, kurios
pagerintų skustančių darbininkų gyvenimo sąlygas. Revoliucijų pretekstu tapo
monarchijos nuvertimas Prancūzijoje. Šįkart socialiniai reikalavimai Europoje buvo vis
dažniau papildomi ir tautiniais siekiais.
 Revoliucijos baigėsi pralaimėjimais.( Prancūzijoje įkurta respublika išsilaikė neilgai-
1854 Luji Napoleonas Bonapartas atkūrė imperiją.)
Revoliucijos pasiekė moralinių laimėjimų .Pradėtos svarstyti politinės ir socialinės
reformos, didesnio pritarimo sulaukia Apšvietos iškelta idėja, kad valdžia turi būti
grindžiama visuotiniu susitarimu.
Neigiama ypatybė: valstybės pradėjo slopinti kitų tautų nacionalizmą, aukštinti savo
tautą, grobti kitas teritorijas. Nacionalizmas peraugo į šovinizmą (perdėtas savo tautos
aukštinimas, menkinant kitas tautas). Tai bus viena iš pirmojo pasaulinio karo
priežasčių.
 KAUNO „SANTAROS“
GIMNAZIJA

SUVIENYKIME ŠIRDIS GERUMUI IR SANTARVEI...