Platonas

• Platonas (gr. Πλάτων; Platonas yra pravardė,

reiškia „platus, plačiapetis“, tikrasis vardas –
Aristoklas, gr. Αριστοκλής 422-347 m. pr. m. e.)
– graikų filosofas, gyvenęs Atėnuose.
Platonas
 Platonas (427 – 347 m. pr. Kr.)
Dviejų garsiausių Atėnų giminių palikuonis. Paveldėtas
aristokratiškumas lydėjo Platoną visą gyvenimą: jis su panieka
žiūrėjo į prekybą, besaikį turtų vaikymąsi, į karus, kuriuose buvo
siekiama prisigrobti vergų. Platonas buvo idealistinės filosofijos
Europoje pradininkas. Iš stichinių ir panteistinių religijų ir
filosofinių apmąstymų jis dialektinio mąstymo jėga sukūrė visa
apimančią būties sistemą, “mokymą apie idėjas”. Platonas siekė
išaiškinti iš kur ir kaip atsiranda pagrindinių žmogiškų vertybių:
dorovingumo, teisingumo, išminties, grožio ir kitų supratimas. Į
šiuos klausimus mąstytojas mėgino atsakyti dialogų forma
parašytuose kūriniuose. Savo filosofinėje kūryboje jis akcentavo
grožį ir gėrį, vartojo palyginimus, analogija, o pritrūkęs argumentų,
nesivaržydamas pasitelkdavo fantaziją. Platono kūryba visais
laikais susilaukdavo aukščiausių įvertinimų.
 Platonas
• Beširdiška mintis yra pats nepakenčiamiausias žmonijos išniekinimas. Tokius žmones senovės filosofai neįtraukdavo
į savo valstybę. Platonas valstybe laikė mąstančių kūrėjų bendriją. Jis negalėjo susitaikyti su tironais, šventeivomis ir
sukčiais. Neįmanoma įsivaizduoti tvirtos valstybės, jei ją valdo šventeivos (davatkos) ir sukčiai. Negalima sutapatinti
šventeiviškumo su aukščiausiu tikėjimu ir žiniomis. Klaidingas pagrindas neleis teisingai pastatyti pastato. Todėl,
senovės graikų filosofas Platonas ėmėsi rašyti (kurti) idealią antikinę valstybę.
• Šiame darbe trumpai apžvelgsiu Platono gyvenimą, taip pat aptarsiu kaip Platonas kuria savo idealiąją valstybę,
kokiomis priemonėmis jis tai daro. Savo darbo rezultatus apibūdinsiu išvadose.
• Senovės graikų filosofas, vakarų politinės filosofijos mūsų etinės bei metafizinįs minties pradininkas. Antikos
pirmasis klasikas, teoretikas. Vienas didžiausių Vakarų mąstytojų. Parašė 36 knygas. Garsiausia iš jų - "Valstybė" -
atspindi idealios visuomenės koncepciją, taip pat tokios žinomos knygos, kaip “Įstatymai”, “Politikas”.
• Platonas gimė Atėnuose, nepaprastai turtingoje ir kilmingoje šeimoje ir gavo puikų tiems laikams išsilavinimą.
Lygiai taip pat jis pasižymėjo ypatingais meniniais gabumais, tačiau anksti susipažinęs su Sokratu ir tapęs jo
mokiniu, jis sudegino savo poeziją ir bent jau teoriškai visada smerkė meną, kaip žmogaus veiklos rūšį,
nesuderinamą su filosofa. Susipažinęs su Sokratu Platonas tapo ir iki pat mirties išliko ištikimu jo mokiniu. Po
Sokrato mirties jis daugiau kaip 10 metų keliavo po įvairius kraštus, kol galiausiai grįžęs į Atėnus piliečio akademo
sode įsteigė savo filosofinę mokyklą, garsiąją Platono Akademiją, kuri daugiau kaip tūkstantį metų išbuvo vienu iš
svarbiausių Antikos pasauly intelektualiniu centru. Nuo to laiko Platonas iki pat mirties vadovavo akademijai, nors iš
jos trejetą kartų buvo išvykęs su politine misija į Siciliją. Ši nesėkminga misija turėjo įtakos jo politinei teorijai. Plat.
mirė jau apgaubtas milžiniškos šlovės ir tuoj po mirties tapo sudievintas, mokykloje įvedus oficialų kultą.
• 2. Teisingumas;3. Intelektualizmas;4. Luomai. Jo valstybė būtų klasikinė;5. Asketizmas
• 6. Prievarta (kas nenori būti laimingas, tą turi per prievartą nuvesti į laimę)Visi Platono valstybėje turi būti laimingi.
• 👉 Nori gauti šį darbą nemokamai? Įkelk bet kokį savo turimą mokslo darbą čia: https://nemoku.lt/ikelti/?source=essay
 Platono filosofinės idėjos
• Platono filosofinės idėjos
• Dialoguose derindamas nuomones, stengėsi atskleisti filosofijos sąvokas. Šį iš Sokrato
perimtą metodą (Platonas vadino jį Dialektika) grindė tikrovės idealistine samprata, kurios
branduolį sudaro vadinamoji idėjų teorija. Platonas, kaip ir Sokratas, manė, kad sąvokose
slypi tikras, besąlygiškas žinojimas, kurio turiniui būdinga bendrumas, vientisumas,
pastovumas. Kadangi šios žinojimo ypatybės nesutampa su juntamosios tikrovės (t. y.,
konkrečių, individualių, laikinų daiktų) turiniu, Platonas darė išvadą, kad tikroji būtis esanti
ne toji tikrovė, o idėjų būtis. Ji egzistuojanti kaip objektyvus mintimi suvokiamų bendrybių
atitikmuo ir, būdama savarankiška juntamosios tikrovės atžvilgiu, atliekanti konstruktyvaus
daiktų modelio (principo) funkciją. Gėrio idėjai Platono filosofijoje tenka absoliutaus
principo vaidmuo. Idėjų teorijoje iškelta būties nejuntamumo prielaida tapo metodologiniu
klasikinio idealizmo principu. Juo remiantis, tikrovė traktuojama kaip susidedanti iš
juntamojo pavidalo ir tikrosios prigimties.
• Tikrovės sudvejinimo metodologija sąlygojo racionalistinį, aprioristinį Platono gnoseologijos
pobūdį. Platonas skyrė jutiminiu pagrindu susidarančias atsitiktines nuomones apie daiktus ir
tikrovės esmės (idėjų) pažinimą protu ir juos vieną nuo kito atribojo. Aiškindamas proto
veiklą, rėmėsi gryno sielos dvasiškumo prielaida. Todėl pažintinę žmogaus proto galią siejo
su sielos savybe suvokti idėjų pasaulį nepriklausomai nuo žmogaus, jam dar negimus. To
patyrimo „prisiminimas“ diskursyvinio ir intuityvaus proto pastangomis ir vedąs į
tikrąjį žinojimą. Žinojimas visada reikalaująs didelių pastangų ir esąs prieinamas tik
filosofijai, naudojančiai dialektiką, iš dalies – matematikai.
 Platonas
• Platono oloje

• Platonas savo dialoge „Valstybė“ pristato garsiąją olos alegoriją –

pačią garsiausią filosofinę istoriją apie tai, kaip perkurti savo
gyvenimą išsilaisvinant iš mus supančio kalėjimo. Anot jo, mūsų
egzistavimą galime prilyginti gyvenimui tamsioje oloje. Įsivaizduokime
jos gyventojus, kurie surakinti grandinėmis visą gyvenimą praleido jos
viduje ir šitaip įtikėjo šios vietos tikrumu. Prikaustyti, kad net galvos
negalėtų pasukti, jie priversti visą laiką žiūrėti viena kryptimi. Sienos
čia tamsios, saulės šviesa niekada nepatenka vidun, tačiau už jų
nugaros kampe dega laužas. Regėti įmanoma tik šešėlius, kurie krenta
ant sienos, kai priešais ugnį kažkas praneša kokį nors daiktą ar figūrą.
 Olos alegorija
• Olos alegorija – pateikta graikų filosofo Platono veikale „Valstybė“ tam, kad būtų galima
perteikti „švietimo poveikį ir jo trūkumą mūsų aplinkoje". Ji parašyta kaip dialogas tarp
Platono brolio Glaukono ir jo mentoriaus Sokrato, pasakojamas pastarojo. Ši alegorija yra
pateikiama po saulės analogijos ir padalintos linijos analogijos. Visos trys yra
apibūdinamos kaip susiję su VII ir VIII knygų pabaigoje esančia dialektika.

• Dialogo metu Sokratas apibūdina grupę žmonių, kurie visą savo gyvenimą buvo
grandinėmis prirakinti prie urvo sienos. Žmonės žiūrėjo į šešėlius, projektuojamus ant
tuščios sienos, objektų, einančių priešais ugnį, esančią už jų, ir duodavo šešėliams vardus.
Šešėliai buvo visa kalinių realybė. Sokratas aiškina, jog filosofas yra kaip kalinys, kuris yra
išlaisvintas iš urvo ir pradeda suprasti, kad šešėliai ant sienos yra visai ne realybė, jis gali
suvokti tikrąją, o ne dirbtinę, kalinių matytą šešėlių realybę. Oloje likę kaliniai nenori
ištrūkti iš šio kalėjimo, nes jie nežino kitokio gyvenimo.

• Sokratas pastebi, kad ši alegorija gali būti suporuota su ankstesnėmis saulės ir padalintos
linijos analogijomis.
 Platono olos alegorija
• https://www.youtube.com/watch?v=czU-
N5FInOU