Medžiagų pernaša

Plazminė membrana
• Membraniniai lipidai
• Pagrindinė plazminės membranos struktūrinė dalis, sudaro 75%
membranos.
• Medžiagos praeinančios pro plazminę membraną turi būti mažos,
elektrinio krūvio neturinčios, tirpios lipiduose.
• Fosfolipidų hidrofilinės galvutės nukreiptos į išorę, o hidrofobinės
uodegėlės į dvisluoksnio vidų.
• Liposomos – sudaro du fosfolipidų sluoksniai;
• Micelės – sudaro vienas fosfolipidų sluoksnis.
Membranos skystumas
• Sočiosios rūgštys, niekas negali prisijungti (viengubieji ryšiai);
• Nesočiosios rūgštys, gali prisijungti (dvigubieji ryšiai), membrana bus
skystesnė;
• Kuo trumpesnė riebalų rūgščių uodegėlė tuo skystesnė membrana.
• Cholesterolio kiekis (tik gyvūnuose, ergosterolis augaluose) reguliuoja
membranos skystamą, kuo daugiau cholesterolio, tuo stangresnė ir
mažiau pralaidi medžiagoms.
• Kuo aukštesnė temperatūra, tuo skystesnė membrana;
Kaip ląstelės • Atpažinimo funkciją atlieka angliavandeniai, kurie
prisijungia prie lipidų (glikolipidai) ir prie baltymo
atpažįsta viena kitą? (glikoproteinai).
 • Plazminė membrana yra vadinama skysta
Kodėl kristaline mozaika, nes ji susideda iš daugybės
skirtingų baltymų, kurie sudaro struktūrinę
plazminė membranos sudėtį ir atlieka įvairias funkcijas.
Šie baltymai yra organizuoti membranoje kaip
membrana yra mozaikos gabalėliai, o jų judėjimas ir pakitimai
vadinama yra gana dinamiški ir lanksčiai prisitaiko prie
aplinkos sąlygų. Taigi, plazminė membrana yra
skysta vadinama skysta, nes joje vyksta nuolatinis
kristaline baltymų judėjimas ir pokyčiai, o kartu ji yra
kristalinė, nes membranoje esantys baltymai yra
mozaika organizuoti kaip struktūros su tam tikra tvarka ir
nėra simetriška abiejuose membranos pusėse.
Baltymai
• Integraliniai
• Perveria fosfolipidų dvisluoksnį. Labai
dažnai prie jų tvirtinasi angliavandenių
grandinėlė. Jie formuoja kanalu.
• Paviršiniai
• Jie yra tik vienoje fosfolipidų dvisluoksnio
pusėje. Gali prisijungti medžiagas. Išorėje
esantys paviršiniai baltymai yra atsakingi už
ląstelių bendravimą, o vidiniai už signalų
perdavimą ir palaiko ląstelės formą.
• Baltymai įeinantys į membraną:
• Nešikliai baltymai gali būti kanalai ir pernešti
medžiagas.
• Glikoproteinai – atlieka atpažinimo funkciją.
• Receptoriniai – gali prisijungti tik specifinę
medžiagą
• Kataliziniai – katalizuoja tam tikras chemines
medžiagas.
Plazminės membranos funkcijos
• Sudaro užtvarą, dėl kurios ląstelė yra atskirta nuo
aplinkos;
• Plazminė membrana reguliuoja medžiagų patekimą į
ląstelę ir iš jos;
• Plazminė membrana dalyvauja aktyvioje pernašoje;
• Gali sudaryti raukšles, išaugas, dėl, kurių ląstelės gali
sudaryti audinius.
Medžiagų pernaša
Sąvokos
• Koncentracijos gradientas – koncentracijų skirtumas.
• Osmosinis slėgis – slėgis, susidarantis toje membranos pusėje, kurioje
didesnė ištirpusios medžiagos koncentracija.
• Turgorinis slėgis – tai ląstelės turinio spaudimas į jos sienelę iš vidaus dėl
čia patenkančio vandens.

• Įvairių medžiagų molekulės turi nuolat patekti į ląstelę ir pasišalinti iš jos.

Ląsteliu plazminė membrana yra puslaidė ir atrankiai laidi, nes leidžia
prasiskverbti tik kai kurioms molekulėms.
• Yra keletas medžiagų pernašos pro plazminę membraną būdų.
Difuzija
• Vykstant difuzijai molekulės juda iš
didesnės jų koncentracijos vietos
link mažesnės, t.y. pagal
koncentracijos gradientą.
Molekules difunduoja tol, kol
abiejose plazmolemos pusėse
pasiskirsto vienodai. Energijos šiam
procesui nereikia. Taip difunduoja
dujos (O, - iš plaučių į kraują, CO, -
iš kraujo į plaučius), ištirpusios
druskos (į šakniaplaukius), lipiduose
tirpios molekules
(alkoholiai),vanduo.
Osmosas
• Vandens difuzija pro plazminę
membraną vadinama osmosu. Toje
membranos pusėje, kur yra didesnė
ištirpusios medžiagos
koncentracija, susidaro osmosinis
slėgis. Vanduo pro membraną juda į
tą pusę, kur daugiau ištirpusių
medžiagų ir mažiau vandens
molekulių. Osmoso būdu vandenį
išsiurbia augalų šaknys.
Palengvintoji • Molekulėms pro plazminę membraną
pernešti būtinas specialus membranos
pernaša baltymas – nešiklis.
• Izotoninis tirpalas yra toks, kuriame ištirpusiu medžiagų koncentracija tokia pati,
kaip ir ląstelėje. Tuomet vandens molekulių pro membraną į abi puses pereina
vienodai, ir bendras vandens kiekis ląstelėse nesikeičia Pavyzdžiui, žmogaus
eritrocitams izotoninis yra 0.9 % NaCI tirpalas. Jame šios ląsteles nei išpampsta, nei
susitraukia.
• Hipertoninis tirpalas yra toks, kuriame ištirpusių medžiagų koncentracija didesnė
negu ląstelėje, taigi mažiau yra vandens. Tuomet vandens molekulių judės daugiau iš
ląstelės negu į ją. Gyvūnų ląstelės netekusios vandens susitraukia ir susiraukšlėja.
Augalo ląstelėje traukiasi vandens netekusi centrine vakuolė. Tuomet plazminė
membrana atsitraukia nuo ląstelės sienelės. Tai plazmolize. Sumažėjus ląstelių
turgoriniam slėgiui, augalai suglemba ir vysta.
• Hipotoninis tirpalas yra toks, kuriame ištirpusių medžiagų koncentracija mažesnė
negu ląstelėje, taigi yra daugiau vandens. Tuomet vandens molekulių į ląstelę judės
daugiau negu iš jos. Gyvūninės ląstelės gali net sprogti - lizuotis. Augalų ląstelėse
citoplazmos taip pat padaugėja, nes centrinėje vakuolėje prisirenka vandens, bet jos
ląstelės nesprogsta, nes yra apsuptos tvirta sienele. Ląstelės išsipučia, jų viduje
atsiranda turgorinis slėgis. Šis slėgis augalams padeda išsilaikyti statiems.
Aktyvioji pernaša
• Šiuo būdu molekulės ar jonai juda prieš koncentracijos
gradientą, t. y. iš mažesnės koncentracijos tirpalo link
didesnės. Molekulėms pernešti pro membraną reikalingas
baltymas nešiklis ir ATP energija.
• Aktyviosios pernašos būdu jodas iš kraujo pernešamas ir
kaupiamas skydliaukės ląstelėse, iš žarnyno gliukozę išsiurbia
virškinamojo trakto epitelio ląstelės. Baltymas nešiklis,
vadinamas natrio ir kalio siurbliu, siurbia natrio jonus (Na ⁺) iš
nervinės ląstelės, o kalio jonus (K⁺) - į nervinę ląstelę.
 • Šiuo būdu į ląstelę patenka
makromolekulės: baltymai,
polisacharidai arba polinukleotidai.
Šios molekulės per didelės, kad jas
galėtų pernešti baltymas nešiklis. Joms
Endocitozė pernešti į ląstelę susiformuoja
plazminės membranos pūslelės:
membranos dalis įlinksta, apgaubia
medžiaga ir nugrimzta į ląstelės vidų.
Kai endocitozinė pūslelė susilieja su
lizosoma, prasideda virškinimas.
Endocitozės būdai

• Fagocitozė - į ląstelę pernešamos didelės dalelės ar net ląstelės.

Pavyzdžiui, pirmuonis ameba taip minta kitais mikroorganizmais,
žmogaus fagocitai praryja bakterijas ar susidėvėjusias ląsteles.
• Pinocitozė - į ląstelę patenka skystosios medžiagos.
Pūslelės susidaro daug mažesnės negu vykstant fagocitozei.
Pinocitozės būdu medžiagos patenka į inksto kanalėlį išklojančias ir
virškinamojo trakto sienelių ląsteles.
Egzocitozė

• Šiuo būdu medžiagos išskiriamos iš ląstelės. Dažniausiai jos

yra Goldžio aparate susidariusiose membraninėse pūslelėse.
Pūslelė juda link plazmolemos, susilieja su ja, ir pūslelėje
esanti medžiaga patenka į ląstelės išore. Pavyzdžiui,
egzocitozės būdu išskiriami virškinimo fermentai, iš kasos
ląstelių išskiriamas insulinas, iš pieno liaukų ląstelių –
pienas. Toks procesas vadinamas sekrecija.
 • Koncentracijų skirtumas;
• Kuo didesnis skirtumas tuo greičiau;
• Molekulių dydis;
• Kuo didesnės tuo lėčiau;

Difuzijos • Membranos storis;

• Kuo didesnė tuo lėčiau;
greitis • Paviršiaus plotas;
• Kuo didesnis tuo greičiau;
• Temperatūra;
• Kuo didesnė tuo greičiau.