1

1. Kriminologinių idėjų atsiradimas, bendrosios savybės.

2. Kriminologijos idėjų periodizacija, pagrindinės idėjų
grupės.
3. Šiuolaikinio kriminologijos mokslo atsiradimas.

2
Toks elgesys, kaip nužudymai, išžaginimai,
plėšimai, vagystės, sukčiavimai, tikriausiai
egzistavo ir egzistuoja beveik visose visuomenėse,
civilizacijose.
Kiekvienoje visuomenėje egzistuoja visuomenės
reakcija į šias pavojingas, žalingas žmogaus
elgesio formas.
Reakcijos formos kartais labai skiriasi skirtingose to
paties laikmečio visuomenėse, o kartais labai
panašios ilgalaikėje istorinėje raidoje.
3
Kiek egzistuoja toks elgesys, tiek pat laiko žmogus mąsto
apie tokio elgesio priežastis, apie jo išvengimo ar bent
jau pasekmių sušvelninimo galimybes.
Apmąstymai apie nusikalstamumą, jo priežastis,
nusikaltėlius yra glaudžiai susiję su toje visuomenėje
esamomis pažiūromis, vertybėmis.
Nusikalstamas elgesys labai nedaug priklauso nuo
egzistuojančio jo teisinio įvertinimo.

4
Kriminologinių idėjų bei praktinių poveikio priemonių
nusikalstamumui chronologija, idėjų grupės:
1) Užuomazgos
2) Antika (Platonas, Aristotelis)
3) Viduramžiai (Šv.Augustinas, T.Akvinietis)
4) Atgimimo utopistai (T.Moras, T.Kampanela)
5) Klasikinės kriminologijos atsiradimas (Č.Bekarija,
Š.Monteskje, J.Bentamas)
6) Antropologinių kriminologinių idėjų atsiradimas
(Č.Lombrozo, E.Ferri)

5
7) Sociologinių kriminologinių idėjų atsiradimas
(A.Ketlė, E.Diurkheimas)
8) Radikaliųjų kriminologinių idėjų atsiradimas
(K.Marksas, F.Engelsas)
9) Šiuolaikinė kriminologija

6
1. Užuomazgos
 Nusikaltimas dažnai buvo ne tik teisės, bet ir religijos
persekiojimo objektas, nusikaltimas buvo tapatinamas su nuodėme
(teisė, religija ir moralė nebuvo diferencijuotos).
 Nusikaltimas, nusikaltėlis laikytas blogio jėgų pasireiškimu, jų
tarnu, įrankiu šių jėgų rankose.
 Kaip nusikaltimų užkardymo priemonės įvardintos religinės
priemonės: asketizmas (turtinių nusikaltimų prevencija),
paklusnumas vyresniajam (ir įstatymui).
 Akcentuojamas bausmės neišvengiamumas, jei ne šiame
gyvenime, tai po mirties.
 Religija kontroliavo žmonių ne tik blogus poelgius, bet ir blogas
mintis (Dievas žino).

7
1. Užuomazgos.
6 a.prieš m.e. kiekvienas egiptietis privalėjo pateikti metinę savo
turto deklaraciją. To vengiantiems ar negalintiems pagrįsti savo
aukšto pragyvenimo lygio grėsė mirties bausmė.
Kinijoje 4 a.p.k.:
 Kaip kovos su nusikalstamumu priemonė iškeliama idėja bausti

žmones dar prieš nusikaltimo padarymą (žmonės laikyti iš

prigimties blogais - todėl griežtai turi būti baudžiami smulkūs
nusižengimai, tada nusikaltimams vietos neliks).
 Rekomenduota kolektyvinė atsakomybė, vienų atsakomybė už

kitus.
Senovės Spartoje gyvenimas nesusituokus buvo laikomas
nusikaltimu, o naujagimių su išsigimimo požymiais nužudymas –
ne. Tikslas – šalies gynyba, naujos kartos fizinė ir moralinė
stiprybė.
8
2. Antika
Jau Demokritas ir Sokratas išsako mintis, kad užkirsti kelią
nusikalstamumui galima mokant ir auklėjant jaunimą.
Sokratas - žmogus daro bloga tik todėl, kad nežino kas yra
gera.
Demokritas - viktimologinės mintys. Mokymą sieja su
galimybe išvengti nusikaltimo žalos tiek sau, tiek turtui,
jei žmogus teisingai elgsis, žinos kaip saugotis.

9
2. Antika
Platonas - yra pravardė, reiškia „platus, plačiapetis“, o tikrasis
vardas – Aristoklas,  422-347 m.pr.m.e. – graikų filosofas,
gyvenęs Atėnuose.

10
Pagrindinės Platono idėjos:

Nusikalstamumą lemiančios priežastys:

◦ valstybinė santvarka,
◦ nusikaltėlių nenubaudimas,
◦ turtinis nelygumas (rekomendavo, kad skirtumas
neviršytų 4 kartų).
Veiksniai, galintys sulaikyti nuo nusikaltimų darymo:
◦ Bausmės;
◦ Visuomenės nuomonė;
◦ Sąžiningumas ir gero elgesio įpročiai;
◦ Dorų piliečių skatinimas;

11
2) Antika

Aristotelis
384-322 m.pr. Kr.

12
Nusikalstamumo priežastys:
◦ Skurdas;
◦ Vienų socialinių sluoksnių privilegijos, o kitų
beteisiškumas;
◦ Nacionalinė nesantaika;
◦ Gyventojų įvairiatautiškumas.
Didžiausi nusikaltimai daromi dėl pertekliaus vaikymosi,
o ne dėl būtiniausių daiktų stygiaus.
Žmonės blogi savo valia, nes jei būtų kitaip, tai kaip galima
būtų bausti žmogų už tai, kas nuo jo nepriklauso.

13
2. Antika.
Aristotelis - senovės graikų filosofas, tyrinėtojas, gamtininkas (384-
322 m.pr.m.e.) pagrindinės jo idėjos:
Nusikaltimus stabdantys veiksniai:
◦ Teisinga santvarka;
◦ Įstatymų stabilumas ir jų viršenybė prieš bet kokį asmenį;
◦ Kova su korupcija;
◦ Pakankamas ekonominis išsivystymas, kad būtų galima
užtikrinti visiems pakankamą gyvenimo lygį;
◦ Galimybės save realizuoti priimtinais būdais;
◦ Jaunimo mokyme svarbiausia mokyti paklusti įstatymams.
Reikia apsaugoti jaunimą nuo kontakto su ydomis.

14
3. Viduramžiai
Įsigalėjus krikščionybei, nusikaltimas tapatinamas su nuodėme.

Šv.Augustinas akcentuoja gėrio ir blogio kovą žmoguje. Žmogaus

elgesį nulemia jo laisva valia, kuri gali būti arba gera, arba bloga,
o tai lemia gėrio ar blogio jėgos.
T.Akvinietis - nusikaltėlis yra blogio jėgų įrankis, jų tarnas, todėl
poveikio priemonės turėtų būti nukreiptos per žmogų į šias blogio
jėgas.
Kaip poveikio priemonė įsigali inkvizicija, vienintelė reakcija į
nusikaltimą tampa žiaurios, dažnai viešos bausmės, kankinimai.

15
3. Viduramžiai.

Pagrindinės Viduramžių idėjos:

◦ Nusikaltimas yra blogio pasireiškimas;
◦ Asmuo turi laisvą valią ir todėl turi būti baudžiamas;
◦ Nusikaltėlis - tai ypatingas žmogaus tipas, pasižymintis
specifinėmis savybėmis, pagal kurias jis gali būti iš
anksto atpažintas.

16
4. Atgimimo utopistai.

T.Moras “Utopijoje”, T.Kampanela “Saulės mieste”:

◦ Atsisakė religinio požiūrio į nusikalstamumą, į žmogų
kaip blogio nešiotoją.
◦ Nusikalstamumo pagrindinės priežastys - socialinė
gyventojų nelygybė, o ypač turtinė.
◦ Siūlė įvesti priverstinę visų lygybę, dėl to
nusikalstamumas išnyktų.
◦ Numatė bausmes už šios lygybės laužymą.

Literatūroje jų idėjos dažnai lyginamos su totalitarinių

valstybių ideologija ir taikoma praktika, aptinkama
nemažai panašumų. 17
5. Klasikinė kriminologija
Užuomazgos - Švietėjų epochoje (Ž.Ruso, Volteras, Didro,
ypač Š.Monteskje):
◦ Siekė humanizuoti ir racionalizuoti iš Viduramžių
paveldėtą bausmių sistemą.
◦ Svarbiausios nusikalstamumo priežastys - žemiausių
sluoksnių beteisiškumas, skurdas.
◦ Iškėlė principą “geriau dešimt kaltų laisvėje, nei vienas
nekaltas kalėjime”.
◦ Žymiai protingiau ne bausti, bet stengtis padaryti taip,
kad nusikaltimas neįvyktų.

18
LAISVĖ – TAI TEISĖ DARYTI
VISKĄ, KĄ LEIDŽIA
ĮSTATYMAI

Š. Monteskjė

19
5. Klasikinė kriminologija
Č.Bekaria veikale “Apie nusikaltimus ir bausmes”
sukoncentravo visus kriminologinės minties pasiekimus
iki 18 a. antros pusės:
◦ Nusikalstamumas priklauso nuo socialinių sąlygų;
◦ Norint įveikti nusikalstamumą neužtenka vien tik
bausmių;
◦ Bausmė turi atitikti nusikaltimo sunkumo laipsnį, ir
užtenka to, kad bausmės daroma žala viršytų
nusikaltimo duodamą naudą;

20
◦ Bausmės tikslas ne sunaikinti nusikaltėlį, bet
padaryti taip, kad nei šis asmuo, nei kiti asmenys
nedarytų naujų nusikaltimų;
◦ Bausmių neišvengiamumas nusikalstamumą stabdo
labiau nei jų griežtinimas;
◦ Nusikalstamumas gali būti mažinamas, naikinant
neteisingus įstatymus, teisingu teismo vykdymu,
švietimu, mokymu, auklėjimu.

21
5. Klasikinė kriminologija
J.Bentham: Nusikaltėlį jis vertino, kaip “homo economicus”, t.y.
visada racionaliai apgalvojantį naudą, kurią gaus iš nusikaltimo ir
žalą, kurią gali patirti, kai jį nubaus.
Sukūrė savo nubaudimo teoriją, išvystė Š.Monteskje ir Č.Bekaria
idėjas apie bausmių proporcingumą – pateikė praktines
rekomendacijas, kaip parinkti bausmės dydį.
Viena iš nusikalstamumo priežasčių jis laikė netobulus įstatymus.
Reikia atsižvelgti ne tik į padaryto nusikaltimo sunkumą, bet ir į
nusikaltėlio jautrumą.
Pasiūlė pataisos įstaigų modelį – kalinių izoliuotas laikymas su
stebėtoju centre. Turi būti įrengtos mokyklos, dirbtuvės, kad kaliniai
būtų pataisomi, perauklėjami.

22
5. Klasikinė kriminologija
Pagrindinės klasikinės kriminologijos idėjos
(apibendrinimas):
1) Žmogus turi laisvą valią, nusikaltimas yra jo laisvo ir
racionalaus pasirinkimo rezultatas, įvertinus visus už ir
prieš;
2) Bausmės turi būti ne absoliučiai sugriežtintos, o tik tiek,
kad atsvertų nusikaltimų duodamą naudą;
3) Bausmių griežtumas daro nusikaltimą nepatrauklų,
nepriimtiną.

23
5. Klasikinė kriminologija.
Pastabos:
 Daugelis šių idėjų yra filosofinės, nelabai
pagrįstos konkrečios empirinės informacijos
tyrinėjimu.
 Ir šiandien šios idėjos dažnai yra baudžiamosios

teisės bei kriminologijos pagrindas daugelyje

valstybių. Ko gero, jos populiaresnės tarp
baudžiamosios teisės ir politikos atstovų.

24
6. Antropologinė (biologinė) kryptis

Analizuojama žmogaus antropologija, kaip jo elgesį nulemiantis

faktorius.

Čezarė Lombrozo (1836 – 1909)

25
Čezarė Lombrozo idėjos:

Nusikaltėlius reikia tirti ne kabinetuose – teoriškai, bet praktiškai

kalėjimuose, policijoje, jų aplinkoje ir kt.
Atliko didelės apimties tyrimus - apklausta, ištirta:
◦ Apie 25 000 nusikaltėlių ir ne nusikaltėlių;
◦ Apie 4 000 kaukolių.

- Nusikaltėlis - ypatingas žmogus, besiskiriantis nuo kitų, dažnai

jis labiau ligonis nei nusikaltėlis.
- Nusikaltėlį kaip asmenį apibūdina didelis kiekis atavistinių,
anomalių (netaisyklingų), degeneratyvių (išsigim.) požymių.
- Duoda paralelę su ikiistoriniu žmogumi kaukolės ir kt. atžvilgiu.
- Nusikaltėliams būdingas sumažėjęs juntamumas (~ 15 %
nusikaltėlių nejautrūs skausmui), padidėjęs irzlumas,
impulsyvumas, karštakošiškumas.

26
 Nusikaltėliu gimstama, bet ne tampama, jį
auklėti yra beprasmiška, jis pagal savo
požymius gali būti išskirtas iš kitų žmonių
ir turi būti arba izoliuotas, arba
sunaikintas.
“Nusikaltėlis yra nekaltas darydamas
nusikaltimą, bet ir visuomenė nekalta, kai
jos nariai tam, kad apsaugotų save,
nubaudžia juos (izoliuoja, sunaikina)”.

27
Savo ankstyvosiose idėjose siūlė teismus pakeisti
psichiatrų komisijomis, vėliau - psichiatrai turėjo
būti ekspertais teisme.
Jo idėjoms didelę įtaką padarė E. Ferri bei kiti jo
amžininkai. Knygos “Žmogus nusikaltėlis” 5
leidime (po 20 m.) galima pastebėti šiuos
pagrindinius idėjų pokyčius:
a) Ne visus nusikaltėlius laikė įgimtais.
b) Pripažįsta ir ne antropologinių faktorių įtaką
nusikalstamam elgesiui (klimatas, civilizacijos lygis,
gyventojų tankumas, gimstamumas, migracija,
alkoholizmas, auklėjimas, ekonominis išsivystymas ir kt.).
c) Ne visi įgimti nusikaltėliai padaro nusikaltimus, nuo to
gali sulaikyti palankios aplinkos sąlygos. Toks žmogus
turi tik stiprų polinkį nusikalsti, bet ne visada jį realizuoja
- didesnė nusikalstamo elgesio tikimybė. 28
 Enriko Ferri (1856 – 1928)
Jo idėjų formavimosi aplinka:
◦ Klasikinės kriminologijos (baudžiamosios teisės)
idėjų bankrotas;
◦ Sociologiniai Ketle bei antropologiniai Lombrozo
tyrimai, neigiantys laisvą valią kaip pagrindinę
nusikalstamumo priežastį.

29
Nusikaltimas tai trijų grupių faktorių sąveikos
rezultatas – antropologinių, fizinių ir socialinių:
◦ Fiziniai faktoriai (klimatas, oro sąlygos, ...) visus
nusikaltėlius veikia beveik vienodai;
◦ Antropologiniai faktoriai didžiausią įtaką daro
įgimtiems, nesveikiems ir aistringiesiems
nusikaltėliams;
◦ Socialiniai faktoriai didžiausią įtaką daro atsitiktiniams
ir įprastiniams nusikaltėliams.
Nusikalstamumo pokyčius labiausiai įtakoja
socialiniai faktoriai.

30
Enriko Ferri (1856 – 1928)
Siekiant paaiškinti nusikaltimą būtina ištirti
asmens šeimyninį, visuomeninį gyvenimą bei jo
antropologines ypatybes (anatomines,
fiziologines ir psichines).
Mokslą, tyrinėjantį nusikalstamumą ir nusikaltėlį,
pavadino baudžiamąja sociologija. Šis mokslas
vėliau R.Garoffalo įtakoje imtas vadinti
kriminologija.

31
Enriko Ferri (1856 – 1928)
Jo idėjų apibendrinimas:
 Antropologija įrodo, kad nusikaltėlis nėra normalus

žmogus, jis dėl savo įgimtų ir įgytų organinių bei

psichologinių anomalijų yra specifinis žmogaus tipas;
 Statistika įrodo, kad nusikaltimų atsiradimas,

padidėjimas ar sumažėjimas priklauso nuo daugelio

kitų veiksnių, o ne nuo bausmių, įrašytų įstatymuose ir
skiriamų teismų;
 Eksperimentinė psichologija įrodė, kad tariama asmens

valios laisvė yra ne kas kitas, kaip asmens iliuzija.

32
Enriko Ferri (1856 – 1928) (tęs.) Siūlė:
 Teisėtvarkos sistema turi būti ne “keršto už
nusižengimus” įrankis, o tapti visuomenės
apsisaugojimo priemone, panašiai kaip yra
saugomasi nuo ligų ar stichinių nelaimių;
 Priemonės tradicinės – laisvės atėmimas ir
trėmimas;
 L. a. trukmė neturi būti iš anksto fiksuota - turi
tęstis tol, kol asmuo tampa nebepavojingu
visuomenei (kas nustatoma tiriant nusikaltėlį).
 Žudikus siūlo iškarto izoliuoti iki gyvos galvos,
jei ekspertizė juos pripažino įgimtais
nusikaltėliais;
 Lengvesnių nusikaltimų atveju toks izoliavimas
turėtų būti po 2 – 4 nusikaltimų.
33
Enriko Ferri (1856 – 1928) tęs. Siūlė.
 Be bausmių kaip alternatyvas siūlė ir socialinę,

ekonominę politiką (viešųjų darbų sukūrimą,

mokesčių sistemą, mažinančią socialinę
nelygybę ir kt.);

34
7) Sociologinė kryptis
L.Ketle (1796 – 1874). Belgų matematikas:
 Pirmasis sistemingai pradėjo analizuoti baudž.

statistikos duomenis.
 Jo atlikti nusikalstamumo tyrimai parodė, kad

nusikalstamumas palyginti mažai kinta, tiek

kiekiu, tiek kokybe (<= +/-10 %/m).

35
L.Ketle (1796 – 1874)
Iškelia idėją, kad nusikalstamumas vystosi pagal
savo nuo žmogaus valios nepriklausančius
dėsningumus;
Mokslo užduotis yra atskleisti šiuos dėsnius,
nustatyti socialinius veiksnius, įtakojančius
nusikalstamumą;
Griežtomis bausmėmis įveikti nusikalstamumą yra
neįmanoma;
Visuomenė pati subrandina nusikaltimą, o
nusikaltėlis - tik įrankis, kuris tą nusikaltimą
padaro;
Nusikalstamumas iš esmės gali pasikeisti tik tada,
kai iš esmės pasikeis socialinės sąlygos;
Jei socialiniai procesai stabilūs, tai ir
nusikalstamumas stabilus.
36
L.Ketle (1796 – 1874)
Išskyrė pagrindines grupes veiksnių, įtakojančių tai, ar
asmuo padarys nusikaltimą:
a) aplinka, kurioje gyvena,
b) šeimos santykiai,
c) religija, kuria išauklėtas,
d) jo socialinė padėtis,
e) visuomenės nuomonė,
f) gamtinės sąlygos.

37
L.Ketle (1796 – 1874).
Paveikti nusikalstamumo būklę galima veikiant į
mases, bet ne į atskirus individus.
Kiti atstovai: Gabriel Tard (1843 – 1904), Emilis
Diurkhaim (1858 – 1917).

38
8) Radikalioji kriminologija.
K.Marksas: pagrindinės nusikalstamumo
priežastys - klasinėje visuomenės sąrangoje:
◦ Socialinė nelygybė, darbininkų eksploatacija;
◦ Bedarbystė, skurdas, žemas išsilavinimo lygis, blogas
auklėjimas - ypač darbininkų sluoksniuose;
Ši būklė vertinama, lyginant su kitų sluoksnių
būkle, ir bloga ne todėl, kad maža apimtis,
kiekybė, bet kad šalia yra žymiai geresnė.
Skurdas, vargas, “visuomenės atliekos” būklė
sunaikina moralės stabdžius, panaikina
principus, asmens motyvaciją.
Kaip būdą įveikti nusikalstamumą siūlo
fundamentalų visuomenės pertvarkymą.
39
9) Šiuolaikinė kriminologija
Antropologinės teorijos:
Grynai biologinės (prigimties) teorijos:
1. Protinio atsilikimo teorijos;
2. Hormoninės veiklos sutrikimų (kūno konstitucinės
sandaros) teorijos;
3. Genetinės teorijos (dvynių metodas, giminaičių
tyrimai, chromosomų anomalijų tyrimai);
Psichologinės - psichiatrinės teorijos:
1. Psichoanalitinės teorijos;
2. Neutralizacijos teorijos;
3. Išmokimo teorijos (diferencijuotų asociacijų teorija,
modernesnės išmokimo teorijos);
4. Sociobiologinė destrukcijos teorija.
Klinikinė kriminologija.
40
9) Šiuolaikinė kriminologija
Sociologinės teorijos:
 Struktūrinės teorijos:

1. Socialinės dezorganizacijos teorija;

2. Ekologinė kriminologija ir architektūrinė
kriminologija;
3. Anomijos teorija;
4. Kultūrų teorijos;
5. Įtampos teorijos;
6. Subkultūrų teorijos.
 Funkcinės teorijos:

1. Stigmatizacijos teorijos.

41
9) Šiuolaikinė kriminologija
Kitokios kriminologinės teorijos:
 Neoradikalioji kriminologija;
 Feministinės teorijos;
 Viktimologinės teorijos;

42
18 – 19 a. klasikinės kriminologijos idėjų autoriai
didžiausią dėmesį skyrė juridiniams klausimams,
stengėsi humanizuoti, racionaliai reformuoti bausmių
sistemą, paveldėtą iš Viduramžių.
19 a. atsiranda naujos kriminologinės idėjos, bendrame
pozityvistinio mokslinio metodo suklestėjimo
kontekste bei klasikinių teorijų idėjų realizavimo
nepasitenkinimo kontekste.
Nors klasikinių teorijų idėjų įtakoje ir buvo reformuotos
bausmių sistemos, bet tai nepadarė didesnės įtakos
nusikalstamumui.
Netgi priešingai - buvo pastebėtas nusikalstamumo
didėjimas ypač miestuose, ko šios teorijos nepajėgė
paaiškinti.
43
Atsirandanti pozityvioji kriminologija:
 Pagrindiniu savo uždaviniu iškėlė paaiškinti
nusikalstamumo kilmę, atskleisti
nusikalstamumo priežastis.
 Iš principo visiškai atsisakė ar bent jau labai
apribojo pagrindinio klasikinės kriminologijos
postulato “apie laisvą žmogaus valią” veikimą,
jo pritaikymo sferą.
 Susikoncentravo ties nusikalstamumo
objektyvaus priežastingumo problema, ties
nusikaltimų užkardymu per poveikį
socialinėms sąlygoms ir nusikaltėliui.
 Teorijas, hipotezes, išvadas grindė moksliškai
sukaupta objektyvia informacija apie
nusikalstamumą, visuomenę, žmogų.
44
Pagal tai kur buvo ieškoma pagrindinių
nusikalstamumo priežasčių išsiskyrė dvi
didelės pozityviosios kriminologijos šakos:
• Antropologinių (biologinių) teorijų šaka – ieškojusi
priežasčių pačioje žmogaus prigimtyje;
• Sociologinių teorijų šaka – ieškojusi priežasčių
visuomenėje.

45