3 Tema - Kriminologines Teorijos

Kriminologinės teorijos
Antropologinės teorijos:
• Grynai biologinės (prigimties) teorijos:
1. Protinio atsilikimo teorijos;
2. Hormoninės veiklos sutrikimų (kūno konstitucinės sandaros) teorijos;
3. Genetinės teorijos (dvynių metodas, giminaičių tyrimai, chromosomų anomalijų tyrimai);
• Psichologinės - psichiatrinės teorijos:
1. Psichoanalitinės teorijos;
2. Neutralizacijos teorijos;
3. Išmokimo teorijos (diferencijuotų asociacijų teorija, modernesnės išmokimo teorijos);
4. Sociobiologinė destrukcijos teorija.
1
Klinikinė kriminologija.
Sociologinės teorijos:
1. Socialinės dezorganizacijos teorija;
2. Ekologinė kriminologija ir architektūrinė
kriminologija;
3. Anomijos teorija;
4. Kultūrų teorijos;
5. Įtampos teorijos;
6. Subkultūrų teorijos.
7. Stigmatizacijos teorijos.
2
Kitokios kriminologinės teorijos:
•Neoradikalioji kriminologija;
•Feministinės teorijos;
•Viktimologinės teorijos;
3
1. Antropologinės teorijos
Visas antropologines teorijas galima suskirstyti į dvi dideles
grupes:
• grynai biologines (prigimties) teorijas;
• psichologines - psichiatrines teorijas.
Grynai biologinės (prigimties) teorijos
Nusikaltėlis - žmogus, turintis biologinių anomalijų.
Toks asmuo turi ypatingų savybių, jis yra pavojingoje būsenoje, jį galima atpažinti
pagal specifinius požymius ir tai galima atlikti dar iki nusikaltimo padarymo.
Mokslininkų dėmesys – surasti fizinius požymius, rodančius, kad žmogus yra
pavojingoje būsenoje.
4
1. Protinio atsilikimo teorijos
19 a. pabaigoje 20 a. pradžioje daugelyje gyvenimo sferų pradėti taikyti įvairūs
žmogaus testavimai.
JAV kriminologas H.H.Goddard’as tyrė nuteistuosius, panaudodamas intelekto
testus. Rezultatas - apie 70 % nuteistųjų yra protiškai atsilikę.
Jis atliko ir šeimų linijų tyrimus.
Iš kelių kartų silpnaprotės moters palikuonių 143 buvo silpnapročiai. Jie papildė
visuomenės “atliekų” armiją (nesantuokiniai vaikai, alkoholikai, prostitutės, teisės
pažeidėjai).
Iš to paties tėvo, bet sveikos motinos 496 palikuonių nebuvo nė vieno
nesantuokinio vaiko, alkoholiko, prostitutės ar nusikaltėlio.
Padarytos išvados:
• Yra akivaizdus ryšys tarp silpnaprotiškumo ir nusikalstamumo.
• Kiekvienas silpnaprotis yra potencialus nusikaltėlis.
5
1. Protinio atsilikimo teorijos
20 a. 2-3 dešimtmečiuose prot. atsilikimo teorijos pelnė masinį
pripažinimą, jų pagrindu buvo pradėtos taikyti sterilizacijos ir
kastracijos priemonės, vykdyti žmonių eugenika – rūšies
pagerinimas, atimant teisę iš nepilnaverčių visuomenės narių turėti
palikuonių.
Šios teorijos greit prarado savo šalininkus, kai apie 1930 – 1935
metus, buvo paskelbti tikslesni naujų tyrimų duomenys -
nusikaltėlių intelektinio išsivystymo lygis faktiškai niekuo nesiskiria
nuo ne nusikaltėlių vidut. intelektinio išsivystymo lygio.
Šeimų linijų nusikalstamas elgesys pradėtas aiškinti socialinio
paveldimumo mechanizmu, kad neturtingų šeimų vaikai neturi
galimybių vystyti savo gabumus.
6
1. Protinio atsilikimo teorijos.
Galutinį tašką eugeniniams nusikalstamumo reguliavimo metodams
ko gero padėjo tai, kad per II Pasaulinį karą vokiečiai taikė
eugenikos metodus, vykdė genocidą.
2. Hormoninės veiklos sutrikimų (kūno konstitucinės sandaros)

teorijos
Mediciniškai nustatyta, kad nuo endokrininės organizmo veiklos
priklauso ne tik žmogaus savijauta, emocijos, elgesys, bet ir jo
išvaizda – kūno sandara.
1924 m. M.G.Schlapp’as paskelbė savo tyrimų rezultatus - apie 1/3
įkalintų nusikaltėlių pasižymi emociniais sutrikimais, atsirandančiais
dėl sutrikusios endokrininės organizmo veiklos.
7
1 . Antropologinės teorijos
teorijos
E.Hooton’as išmatavo 13 tūkst. kalinių ir 3 tūkst. nenusikaltėlių.
1939 m. jis paskelbė išvadas - nustatytas ryšys tarp žmogaus kūno
sandaros (proporcijų) ir jo nusikalstamo elgesio.
Sutuoktiniai Sh. ir E.Glueck’ai tyrė nepilnamečius. Nustatė - apie 60%

nepilnamečių teisės pažeidėjų yra mezomorfinio tipo (atletinio
kūno sudėjimo), o tarp ne pažeidėjų ši dalis tik apie 30%.
Jie pasiūlė sąvoką “nusikalstamas potencialas”, kurį tiesiogiai susiejo
su asmens kūno sandara.
Ar šis potencialas bus realizuotas nusikalstamu elgesiu, labai
priklauso nuo konkrečios situacijos, nuo socio-kultūrinės aplinkos.
8
teorijos.
Jų nuomone, veikiant paauglio aplinką, galima kontroliuoti jo polinkį
nusikalsti.
1959 m. Glueck’ai pasiūlė nusikalstamo elgesio prognozavimo
sistemą (lentelę) sudarytą iš dviejų dalių:
1) vaiko socialinių sąlygų šeimoje nustatymo skalė,
2) vaiko psichologinių - psichiatrinių charakteristikų nustatymo skalė.
Jų teigimu šios metodikos pagalba padarytų prognozių patikimumas
apie 90%.
Metodika orientuota į vaikų tyrimą, priimant juos į mokyklą.
7 - ame dešimtmetyje ja remiantis vaikai iš anksto, dar iki teisės
pažeidimų padarymo, buvo talpinami į specialios paskirties
mokymo įstaigas.
9
3. Genetinės teorijos
20 a. 2-5 dešimtmečiuose genetiniai tyrimai pradėti taikyti
nusikalstamo elgesio priežasčių tyrinėjimui - nusikaltimų geno
paieška.
10
1) Dvynių metodas
Tyrinėjami dvyniai - lyginami
monozigotinių ir parazigotinių
dvynių elgesio panašumai ir
skirtumai.
Nustatyta, kad iš padariusių
nusikaltimus dvynių abu
monozigotiniai dvyniai net iki
kelių kartų dažniau (iki 100%)
padaro nusikaltimus nei abu
parazigotiniai dvyniai (iki 36%).
Toks dėsningumas buvo
laikomas nusikalstamo elgesio
genetinio paveldimumo
įrodymu.
11
1 klaus.: Antropologinės teorijos
1) Dvynių metodas.
Visi šio pobūdžio tyrimai turi esminių trūkumų:
1) Neatsižvelgiama į tai, kad abu dvyniai faktiškai gyveno tokioje pačioje
aplinkoje (gali būti ne genetinis, bet socialinis paveldimumas);
2) Menkas šių tyrimų statistinis patikimumas dėl mažos šių tyrimų imties
(būdavo ištiriama tik iki kelių dešimčių dvynių porų).
Šiuose tyrimuose nebuvo tokių atvejų, kad monozigotiniai dvyniai ankstyvoje
vaikystėje ar kūdikystėje būtų buvę išskirti ir augę visiškai skirtingomis
sąlygomis (kad būtų kuo mažiau sukaupę socialinės patirties).
Vėliau buvo surasta 130 monozigotinių dvynių, kurie nuo ankstyvos vaikystės
buvo išskirti ir augo skirtingose šeimose.
Dvyniai gyveno nepanašų gyvenimą, tačiau nebuvo užregistruota nė vieno
nusikaltimo, kurį padarė tokie dvyniai.
12
2) Giminaičių tyrimai.
Ištirti 195 recidyvistų ir 166 smulkių nusikaltėlių 1747 giminaičiai.
Recidyvistų giminaičiai buvo žymiai dažniau nusikaltėliai, negu
smulkių nusikaltėlių giminaičiai.
Šiuose tyrimuose taip pat egzistuoja trūkumas - nėra atribota
biologinio paveldimumo dalis nuo socialinio paveldimumo.
13
3. Genetinės teorijos.
3) Chromosomų anomalijų tyrimai.
20 a. 6 dešimtmetyje buvo pradėta nauja genetinių tyrimų kryptis, taip
vadinamų XYY (XXY) chromosomų anomalijų tyrimai. Normalios chromosomų
poros, nuo kurių priklauso lytis: XX - moterų, XY - vyrų.
Ši genetinė anomalija pradėta naudoti kriminalistikoje nusikaltėlių
identifikavimui - jos pagalba buvo atskleisti keli neeiliniai nusikaltimai
(serijinės žmogžudystės).
Pirmuoju kriminologiniu tyrimu buvo pateikti sensacingi duomenys - tarp
nusikaltėlių yra kelis kartus daugiau asmenų su tokia genetine anomalija nei
tarp ne nusikaltėlių.
Vėlesniais tyrimais ši išvada buvo paneigta.
Taip pat nepasitvirtino teiginys, kad būtent ši anomalija (papildoma Y
chromosoma) nulemia ypač agresyvų žmogaus elgesį, nes tik apie 9 % iš
nusikaltėlių, turinčių šią anomaliją, yra nuteisti už smurtinius nusikaltimus.
14
PASTABOS:
Ko gero stipriausią smūgį visoms biologinėms teorijoms sudavė tai,
kad kai kurių tyrimų duomenimis net 90 – 100 % apklaustų asmenų
ne nusikaltėlių nurodė, kad jie yra padarę nusikaltimus
(baudžiamuosius teisės pažeidimus). Pirmasis tyrimas -1947 m. Niujorke
apklausta 2 000 gyventojų. 91% atsakė “taip”.
Kitas faktas prieš genetines nusikalstamumo teorijas - su amžiumi
žmogaus kriminalinis aktyvumas labai sumažėja, nors jo genetika
nesikeičia.
Dabar atsirado teorinė galimybė galutinai išspręsti genetinės
nusikalstamumo kilmės klausimą. Nusikaltėlio klonavimas ir jo
klonų augimas visiškai kitokiomis sąlygomis nei augo “genetinis
šaltinis” bei atskirų klonų auginimas visiškai skirtingomis sąlygomis
leistų gana vienareikšmiškai spręsti nusikalstamo elgesio
paveldimumo klausimą.
15
Grynai biologinės (prigimties) teorijos.
PASTABOS.
Jau paskelbta, kad iššifruotas žmogaus genetinis kodas.
Tai atveria perspektyvas žmogaus elgesio, jo asmenybės tyrimams.
Tai leis žymiai tiksliau įvertinti, kiek žmogaus elgesys, asmeninės
savybės yra nulemtos biologinių, genetinių faktorių.
Tai galėtų tapti grynai biologinių teorijų atgimimu arba dar labiau jas
nustumtų tik į istorinę kriminologinių idėjų sritį.
16
Psichologinės-psichiatrinės teorijos
1. Psichoanalitinės teorijos:
Jų pagrindą sudaro idėja, kad žmogus dažnai nesuvokia savo elgesio
tikrųjų priežasčių, žmogaus elgesį lemia ne sąmonė, o pasąmonės
impulsai.
Pateikiami savo elgesio aiškinimai dažnai tėra tik patogus šablonas,
nelabai susijęs su tikrove, ne visada teisingas pasąmonės procesų
įvardijimas.
Psichoanalizė - tai gydymas, nustatant žmogaus psichines traumas,
slypinčias pasąmonėje, tai pagalba pacientui suvokti šias traumas ir
tokiu būdu išvengti liguistų pergyvenimų.
17
Psichologinės – psichiatrinės teorijos
1. Psichoanalitinės teorijos
Šios teorijos siejamos su S.Freud’o asmenybės idėjomis:
Asmenybę sudaro trys dalys - Id, Ego ir SuperEgo (Tai, Aš ir SuperAš):
• Id - visuma biologinių stimulų, poreikių. Jį sudaro du pagrindiniai instinktai:
savisaugos ir naikinimo (mirties). Id funkcionuoja, remdamasis malonumo
principu, jis negali būti vertinamas racionalumo ar moralės požiūriu;
• Ego - tai dalis Id pakitusi dėl išorės poveikio, žmogaus sukauptos patirties. Jo
veikimo pagrindas racionalumas;
• SuperEgo - tai tradicijos, idealai. Jis gali būti išreikštas dviem imperatyvais:
“Toks tu turi būti” ir “Toks tu negali būti”. Jis veikia kaip vidinis cenzorius,
vertintojas.
18
1. Psichoanalitinės teorijos
S.Freud’o asmenybės idėjos
Tarp Id ir SuperEgo dažniausiai egzistuoja įtampa, konfliktas.
Asmuo elgiasi nusikalstamai, kai šiame konflikte nugali Id (žmogaus instinktai).
Ego dažniausiai tik prisijungia prie nugalėtojo, jis suteikia elgesiui racionalų
paaiškinimą, nors ir ne pats nulemia šį elgesį.
Id naikinimo instinkto nukreipimas į išorę pasireiškia agresija.
Pagal šią teoriją žmogaus agresyvumas negali būti panaikintas. Jei jis bus
užslopintas jėga iš išorės, tai pasireikš autoagresija - savęs žalojimai,
savižudybės.
Todėl socialiai pageidaujamiausia forma būtų sukurti alternatyvas (socialiai
pageidaujamas, neutralias ar bent mažiau žalingas), į kurias žmogus galėtų
nukreipti savo agresiją, išsilieti.
19
1. Psichoanalitinės teorijos.
S.Freud’o asmenybės idėjos.
Freud’o idėjos padėjo geriau suprasti nusikalstamo elgesio
motyvaciją.
PVZ, perkėlimo mechanizmas padeda suprasti daugelio
nemotyvuotų nusikaltimų kilmę, kai keršijama ne tam, kas
padarė žalą (nestatutiniai santykiai ir kt.).
Freud’o psichoanalizės metodai taikomi penitencinėse įstaigose –
stengiamasi padėti nusikaltėliui suprasti, kuo pasireiškia jo vidinis
pažeidžiamumas, kad jis galėtų harmonizuoti savo asmenybę,
išmokti iškęsti kraštutinai nemalonius pojūčius, iššaukiamus
būsenomis, jo požiūriu, be išeities.
20
2. Neutralizacijos teorijos
Iš dalies remdamiesi Freud’o psichoanalitinėmis išstūmimo idėjomis
ir psichologinių gynybos mechanizmų funkcionavimu 1960 m.
G.Sykes ir D.Matza (JAV) sukūrė neutralizacijos (dreifų) teoriją.
Pagal ją didžioji dalis teisės pažeidėjų laikosi tokių pačių moralinių
vertybių, pripažįsta esamus teisinius apribojimus kaip ir asmenys,
nedarantys teisės pažeidimų.
Teisės pažeidėjai yra įvaldę, susikūrę neutralizacijos mechanizmus,
savęs pateisino techniką.
21
Žmogus yra tarp absoliučios laisvės ir absoliučių apribojimų, bet šioje erdvėje jis ne
visą laiką yra vienoje vietoje.
Teisiniai, moraliniai šią erdvę apibrėžiantys rėmai ne visada yra aiškiai, griežtai
suformuluoti, ribos yra šiek tiek “išplaukusios”.
Daugeliu atvejų nusikaltėlis išplečia pateisinamų aplinkybių ratą ne tik įstatymo
numatytomis lengvinančiomis aplinkybėmis.
Tokiu būdu jis pateisina savo poelgį “ad hoc” (tam konkrečiam atvejui).
Neutralizavimo mechanizme galima išskirti du aspektus:
1) Asmuo taip nuramina savo sąžinę.
2) Asmuo taip pasiteisina aplinkiniams.
Antrasis būdas gali būti tik gerai įvaldyta technika, kuria švelninama aplinkinių
reakcija savo atžvilgiu.
22
D.Matza ir G.Sykes išskyrė 5 neutralizacijos mechanizmus:
1) Atsakomybės neigimas.
Nusikaltėlis save vertina,
kaip kažkieno paveiktą, kaip aplinkybių auką,
tuo jis atskiria save nuo savo veiksmų,
nusikrato atsakomybės;
23
2) Žalos neigimas. Dažnai asmuo elgesį nusikaltimu laiko tik tada, kai
dėl šio elgesio kyla reali didelė žala, sunkios pasekmės.
Tokie nusikaltimai, kur reali tiesioginė žala yra nedidelė ar jos visai
nėra, ir kur nėra aiškios tiesioginės nusikaltimo aukos, vertinami
kaip nežalingas elgesys.
Atsakomybė yra siejama ne tiek su pačiu elgesiu, kiek su jo
sukeltomis pasekmėmis.
Jei nusikaltimu kam nors buvo padaryta žala, tai dažniausiai
stengiamasi ją pateikti kaip mažareikšmę ar santykinai nedidelę,
arba tokia žala yra pateisinama tuo, kad ji kilo tarp savų, ir joks
pašalinis nenukentėjo.
24
3) Aukos neigimas. Jei asmuo pripažįsta savo atsakomybę ar ir padarytą žalą, jis
dažnai tai vertina ne kaip nusikaltimą, nes dalį kaltės priskiria nusikaltimo
aukai. Jo požiūriu, tai yra teisingas atlyginimas, pagrįstas kerštas, auka to
nusipelnė.
25
4) Smerkiančiųjų pasmerkimas. Asmuo savo atsakomybės dydį
stengiasi santykinai sumenkinti nurodydamas, kad jį smerkiantys
asmenys patys yra ne mažiau atsakingi už šį ar kitokius nusikaltimus,
kad jo padarytoji žala, atsakomybė yra nepalyginamai menkesnė už
šių asmenų daromą žalą, atsakomybę. Apeliuojama į teisingumą, kad
asmuo neturi atsakyti tada, kai didesni nusikaltėliai išvengia
atsakomybės.
5) Teisinimasis svarbesniais įsipareigojimais. Asmuo teisinasi, kad
pažeidė įstatymą todėl, kad buvo susaistytas žymiai svarbesnių
įsipareigojimų. Arba, kad reikalavimai kitaip pasielgti toje situacijoje,
jo atžvilgiu būtų buvę neteisingi, jis būtų patyręs žymiai didesnę žalą,
nei padarė savo veiksmais.
26
Kitas JAV mokslininkas J.C.Coleman pateikė kitokį neutralizacijos
mechanizmų sąrašą:
1) Realybės neigimas – asmuo nesistengia objektyviai suvokti esamos realybės,
nes tai galėtų sutrukdyti jo tikslų įgyvendinimui (dėl baimės, užuojautos ir kt.);
2) Represija – negalvojimas, išstūmimas nemalonių, nenaudingų minčių iš
sąmonės;
3) Slopinimas – tolimesnis jau kilusių nemalonių ar nenaudingų minčių
ignoravimas, jų pakeitimas kitomis;
4) Racionalizacija – elgesio teisinimas kažkokiais svarbiais tikslais, sąlygomis;
5) Projekcija – savo negatyvių savybių, charakteristikų priskyrimas kitiems, savo
elgesio pripažinimas tokiu pačiu kaip ir kitų;
27
6) Kompensacija – savo silpnybių, trūkumų pridengimas
įsitvirtinimu kitoje srityje;
7) Perkėlimas – keršto perkėlimas nuo objekto, kuris jį sukėlė, į
kitą dažniausiai ne tokį pavojingą objektą;
8) Išsikrovimas – vidinės įtampos, nerimo sumažinimas išorine
labai aktyvia veikla.
28
2. Neutralizacijos teorijos.
APIBENDRINIMAS.
Visus neutralizacijos mechanizmus galima suskirstyti į tris grupes:
1) Negatyvaus elgesio ir jo priežasčių interpretacija;
2) Ryšių tarp negatyvaus elgesio ir jo sukeliamų pasekmių
interpretacija;
3) Negatyvaus elgesio pasekmių, aukos, trečiųjų asmenų
apibūdinimai.
29
3. Išmokimo teorijos
Konkretus elgesys siejamas su pasirinkimu asmeniui žinomų elgesio
variantų, kurie susiformuoja ne tik iš asmeninės patirties, bet ir
išmokstami iš aplinkos.
1) Diferencijuotų asociacijų teorija.
Ją 1939 -1947 m. paskelbė E.H.Sutherland - nusikalstamas elgesys yra
išmoktas per asmens sąveiką su kitais asmenimis. Visuomenėje egzistuoja
elgesio formų perimamumas (pamėgdžiojimas).
Konkretaus elgesio išmokimą didžiąja dalimi lemia tai, su kokiais asmenimis
asmuo dažniausiai bendrauja.
Pav., didelio nusikalstamumo skurdžiuose miestų rajonuose vaikai perima savo
aplinkos žmonių įpročius, vertinimus, elgesio formas, išmoksta nusikalstamų
veiksmų (susirasti bendrininkų, realizuoti vogtą turtą ir kt.)
30
1) Diferencijuotų asociacijų teorija
Buvę nedideli elgesio nukrypimai žmoguje kaupiasi, didėja, tampa
nusikaltimais - elgesio patirtis kaupiasi.
Nusikalstamo elgesio išmokimo laipsnį, jo intensyvumą labai įtakoja
egzistuojantis foninis (kitų žmonių aplinkos) tokio elgesio vertinimas.
Jei žmogaus kontaktuose susidaro pritarimo nusikalstamam elgesiui
persvara prieš nusikalstamo elgesio pasmerkimą, tai žmogus tampa
nusikaltėliu.
Išmokimui didžiausią įtaką turi neformalus bendravimas, autoritetas
(psichologija).
31
1) Diferencijuotų asociacijų teorija.
– Vienas iš trūkumų - ši teorija nepaaiškina pirminio nusikalstamumo kilmės
(iš ko išmoko pirmasis nusikaltėlis?).
+ Ši teorija suvaidino didelį vaidmenį - buvo pradėtos kurti specialios
paauglių laisvalaikio organizavimo programos, įsikūrė daug tokio pobūdžio
visuomeninių organizacijų, padidėjo asmenų diferencijavimas bausmių
atlikimo vietose.
+ Ši teorija pradėjo aiškinti nusikalstamumą per žmonių pažiūrų, orientacijų,
vertinimų, mokėjimų ir įpročių analizę.
32
3. Išmokimo teorijos.
2) Modernesnės išmokimo teorijos.
Diferencijuotų asociacijų teorijos idėjos buvo papildytos psichologiniais išmokimo mechanizmais:
1) asmuo nusikalstamo elgesio išmoksta, jį pradeda
praktikuoti, kai už tokį elgesį gauna teigiamą paskatinimą;
2) asmuo elgesio gali išmokti ne tik betarpiškai
bendraudamas realiose situacijose, bet ir iš kino,
televizijos.
33
4. Sociobiologinė destrukcijos teorija
E.Fromm 1973 m. išleido veikalą “Žmogiškosios destrukcijos anatomija”.
Analizuodamas istorinę žmogaus raidą autorius daro prielaidą, kad žmogiška
agresija yra ne vienos rūšies, kad įgimtoji jos dalis santykinai yra nedidelė.
Žmogaus elgesį nulemia ne tik instinktai ir ne tik socialinė aplinka - elgesį
įtakoja abu šie veiksniai.
Agresija pagal savo paskirtį ir kilmę yra skirstoma į dvi rūšis:
1) Gynybinė agresija – labiausiai nulemta instinktų, jos pagrindinis tikslas yra
apsisaugoti, bet ne sunaikinti šios grėsmės šaltinį.
2) Piktybinė agresija – būdinga tik žmogui (gyvūnai jos neturi) ir yra socialiai
sąlygota, pasireiškia kaip siekimas dominuoti, naikinti. Jos ištakos yra
žmogaus gyvenimo būde ir visuomenės kultūros trūkumuose.
34
Psichologinės – psichiatrinės teorijos.
4. Sociobiologinė destrukcijos teorija.
Piktybinę agresiją didžiąja dalimi lemia tai,
kad žmogus kaip biologinė būtybė nebegyvena savo natūralioje
aplinkoje, jis visą civilizacijos egzistavimo laiką
gyvena nelaisvėje, netgi savotiško
“įkalinimo” sąlygomis –
destruktyvioje (žmogų griaunančioje)
visuomenėje.
35
Didelis gyventojų tankumas, aukštas gyvenimo tempas ir kt. sukelia
įtampą, kuri lengviausiai gali būti nuslopinama agresyviu elgesiu
(laikinai).
Žmogaus normaliai savijautai reikia pakankamo kiekio ir lygio emocinių
dirgiklių, o tai lengviausiai pasiekiama agresyviomis elgesio formomis.
Agresijos lygio sumažinimui visuomenėje siūlomi du keliai:
1) sąlygų, mažinančių gynybinę agresiją, sudarymas (tiek faktinės
realios, tiek įsivaizduojamos grėsmės mažinimas);
2) visuomenės reformavimas į nedestruktyvią.
36
PASTABOS.
1) Biologinė žmogaus prigimtis nesuteikia ir negali suteikti jam orientyrų
baudžiamųjų normų atžvilgiu, kadangi šios normos yra grynai socialinio
pobūdžio.
Normos – tai elgesio variantų įvertinimas, kurį atlieka visuomenė.
Šie vertinimai nėra pastovūs, pasikeitimai yra susiję ne su žmogaus, kaip
biologinės būtybės, o su socialinių sąlygų kitimu.
2) Psichiniai nukrypimai gali įtakoti asmens antisocialinį vystymąsi bei nulemti jo
elgesį.
Tačiau psichinės anomalijos viso asmenybės turinio neužpildo.
Esant psichinėms anomalijoms, kurios nedaro žmogaus nepakaltinamu, išlieka
bendri suvokimo mechanizmai (kurių reikalauja baudžiamoji teisė) ir galimybė
valdyti savo elgesį.
Todėl lemiamą reikšmę turi socialinės aplinkybės.
Tas pats pasakytina ir apie genetinį faktorių - tiesiogiai jo sieti su nusikaltimo
padarymu negalima, nes žmogų veikia ne tik įgimti, bet ir įgyti dalykai.
37
2 . Klinikinė kriminologija
Ji remiasi 19 a. pabaigoje E.Ferri ir R.Garoffalo sukurta pavojingos
būsenos koncepcija, pagal kurią nusikaltėlį reikia ne bausti, bet
išvesti iš pavojingos būsenos, mažinti jo polinkį daryti nusikaltimus
ir, kol tai nepadaryta, tokį asmenį reikia izoliuoti.
Pagal šią teoriją poveikis turi būti sukoncentruotas į individualiąją
prevenciją, o ne į bendrąsias socialines priežastis.
Klinikinės kriminologijos atstovai praktiškai neigė bausmę, kaip
prevencinę sulaikomąją priemonę.
Pagal juos, pagrindinis klinikinio poveikio tikslas – nusikaltėlio
resocializacija, kuri efektyviau apsaugo visuomenę nuo nusikaltimų,
negu bausmės.
Jie bandė kriminologiją paversti antikriminogenine medicina, o
kalėjimus – klinikomis.
38
2 . Klinikinė kriminologija
Prancūzų kriminologas J. Pinatel XX a. 7-ame dešimtmetyje pasiūlė
tokią klinikinio poveikio nusikaltėliui seką:
1) Diagnozavimas, kurio metu reikia išsiaiškinti (psichol. testai,
apklausos, praeities analizė):
- ar lengvai nusikaltimas yra suderinamas su asmens etiniais principais (ar sąžinė leis jam padaryti
nusikaltimą);
- ar bausmės grėsmė veikia jį kaip sulaikantis faktorius;
2) Prognozavimas, kurio metu įvertinama tikimybė, ar asmuo
padarys nusikaltimą. Tai be galimos kriminogeninės situacijos
nulemia:
- asmens nusikalstami gabumai;
- asmens sugebėjimai socialiai adaptuotis;
39
3) Poveikis – asmens perauklėjimas, korekcija.
Tikslas – agresijos, egocentrizmo sumažinimas,
nuostatų ir įpročių pakeitimas. Naudojama
psichoanalizė, elektrošokas, medikamentinės ar
chirurginės priemonės.
Poveikis didžiąja dalimi remiasi bihevioristinėmis
psichologijos teorijomis, pagal schemą: “stimulas -
reakcija”. Poveikis – radikalus, griežtas, nehumaniškas.
40
2. Klinikinė kriminologija
Medikamentinis poveikis yra siejamas su:
• fiziologinių ir psichinių nukrypimų gydymu,
• su asmens agresyvumo lygio slopinimu.
Naudojama atstumianti terapija piktybiniams tvarkos pažeidėjams
l.a. įstaigose.
Mažas antikriminogeninis efektyvumas, pašalinis neigiamas
poveikis.
41
Chirurginis poveikis yra siejamas:
• su smegenų operacijomis, siekiant paveikti psichinius
procesus (dažniausiai agresijos reakcijų kilimą). Mažas
efektyvumas, asmenybės sunaikinimas (pasyvus,
negyvybingas);
• kastracija ir sterilizacija;
42
• su plastine chirurgija, kai yra keičiama asmens išvaizda –
siekiant padėti atsikratyti psichologinių kompleksų,
nutraukti senus socialinius ryšius (kai kurių tyrimų
duomenimis tai sumažina recidyvą net iki 2 kartų).
Šios teorijos paplitimas siejamas su neterminuotais

nuosprendžiais, kai asmuo laikomas įkalintas tol, kol
ekspertų (medikų-psichiatrų-psichologų) komisija nuspręs,
kad jis prarado pavojingą būseną. Ši praktika buvo paplitusi
8-9 dešimt.
43
3. Sociologinės teorijos
1. Socialinės dezorganizacijos teorija
Atsirado JAV Čikagoje 20 a. pradžioje. Aplinkybės:
• Po I-ojo Pasaulinio karo, vykstant intensyviai migracijai iš Europos, miestų
pramonės kilimui ir urbanizacijai, kai miestuose staiga padaugėjo
gyventojų, kilusių ne iš miesto, atsirado didelė kultūrinė, etninė įvairovė,
miestai išsiplėtė pigiais, greitai pastatytais priemiesčiais - “lūšnynais”.
• Miestuose pastebėtas spartus nusikalstamumo didėjimas.
• Tuo metu Čikagoje besiformuojanti viena didžiausių sociologijos mokyklų
Amerikoje ėmėsi nagrinėti ir šias problemas.
• Tuo pačiu metu formavosi ir ekologinė kriminologija.
44
Nusikalstamumo didėjimas, naujų asmenų kriminalizavimasis
aiškinamas tuo, kad naujai susiformavusi miesto visuomenė nėra
tokia organizuota, kaip tradicinės (kaimo, mažų miestelių,
įprastinio etnoso) visuomenės.
Visuomeninė tvarka, sąlyginai žemas nusikalstamumo lygis yra tik
tose visuomenėse, kur egzistuoja glaudūs ją sudarančių individų
ir institucijų tarpusavio ryšiai.
Šie ryšiai labiausiai pasireiškia per sutarimą dėl tikslų, tinkamų ir
netinkamų elgesio būdų.
Tokių ryšių, organizuotumo nebuvimas automatiškai reiškia didelę
socialinę netvarką, kuri dažnai pasireiškia ir nusikalstamumu.
45
3 . Sociologinės teorijos

Naujoji miesto visuomenė savo kilme, atsineštais tikslais ir elgesio
standartais buvo labai įvairi, todėl joje nevyko įvairių tikslų ir
elgesio būdų integracija.
Trūko skatinančių sąlygų, individų bendrumo, vyko atskirų miesto
dalių tarpusavio izoliacija, susipriešinimas – kūrėsi etniniai
kvartalai ar gatvių rajonai, nesutariantys su kaimyniniais tokiais
pat dariniais.
Mokslininkai tyrė didžiausio deviantinio elgesio (nusikalstamumo,
savižudybių, prostitucijos ir kt.) lygio miesto dalis.
46
Buvo nagrinėjami lenkų imigrantai. Pastebėti šie dėsningumai:
- Vyresnės kartos imigrantai, dažniausiai valstiečiai, net ir miesto
lūšnynuose išlaikė savo gyvenimo būdą (individualiai ar kartu su kaimynais
turėdavo nedidelį darželį prie namo arba priemiestyje, talkino vieni
kitiems, bendrai praleisdavo laisvalaikį, turėjo panašius pomėgius, bendrus
prisiminimus ir pan.);
- Jaunesnės kartos imigrantai, kurie nebuvo iki galo susiformavę kaimo
sąlygomis (kaimiškoje aplinkoje praėjo tik jų vaikystė), turėjo nedaug
kaimiškų tradicijų, o ir šios buvo silpnos. Jie taip pat nebeįsisavino ir
naujųjų miesto aplinkos tradicijų. Būtent jų padaromų nusikaltimų sąskaita
iš esmės ir buvo pastebėtas nusikalstamumo šuolis.
47
Dėl šių pokyčių:
• tarp atskirų visuomenės narių, socialinių grupių buvo prarandami
tarpusavio ryšiai,
• esamos institucijos nebegalėjo sėkmingai patenkinti visuomenės
poreikių,
• kaip kompensacija kūrėsi kriminalinės naujos struktūros arba
kitur nepritapę migrantai įsiliedavo į esamas kriminalines
struktūras.
Sutriko:
• visuomeniniai tarpusavio įsipareigojimai,
• šeimos kontrolė,
• visuomeninis valdymas ir kontrolė,
• veiklos efektyvumas.
48
Trūkumai:
• Dalinai tie patys mokslininkai vienu metu vykdė ne tik
dezorganizacijos tyrimus bet ir erdvinio nusikalstamumo
pasiskirstymo Čikagoje tyrimus, todėl ne visada šių tyrimų
rezultatai ir išvados buvo atskiriami – nebuvo aiškiai atskirta, kiek
ir kokią įtaką nusikalstamumui daro dezorganizacija, o kiek
nusikalstamumą lemia miesto struktūra.
49
• Visuomenės kitimas dažnai buvo tapatintas su jos
dezorganizacija, trūko istorinio požiūrio, esminių
“organizuotumo – neorganizuotumo” savybių išskyrimo,
būdingas prisirišimas prie konkrečių organizacinių
struktūrų.
• Nebuvo aiškiai apibrėžtos sąvokos, pav., “visuomenės
neorganizuotumas”, – skirtingi autoriai tai pačiai sąvokai
teikė skirtingas reikšmes (pvz., organizuotas
nusikalstamumas gali būti labiau organizuotas, nei likusi
visuomenė – tik jo santykis su visa visuomene yra
negatyvus, dezorganizuojančio pobūdžio).
50
1. Socialinės dezorganizacijos teorija.
Nepaisant minėtų trūkumų, pamatinė teorijos
idėja, kad visuomenei praradus savo
homogeniškumą, sutelktumą padidėja jos narių
elgesio įvairovė, ko sąskaita ir nusikalstamumas,
nėra praradusi aktualumo ir šiandien.
51
2. Ekologinė kriminologija ir architektūrinė kriminologija
Atsirado Čikagoje.
Pagrindinis dėmesys buvo kreipiamas į nusikalstamumo ir
nusikaltėlių erdvinį pasiskirstymą mieste.
Nusikalstamumas buvo vertinamas atsižvelgiant į daugelį veiksnių,
susijusių su darbu, mokymusi, gyvenimo kokybe ir kt.
Mieste buvo išskirtos skirtingo nusikalstamumo lygio zonos –
centras, pramoniniai ir priemiestiniai (gyvenamieji) rajonai.
Didžiausias nusikalstamumas buvo nustatytas skurdžiausiuose
kvartaluose.
52
2. Ekologinė kriminologija ir architektūrinė kriminologija
Tyrimais nustatyta, kad konkrečioje gyvenamoje vietovėje neegzistuoja tolygus
nusikalstamumo pasiskirstymas, jis koncentruojasi sąlyginai nedidelėse erdvėse, tam
tikro tipo rajonuose (aukšti daugiabučiai namai – neaiškios ribos “savos” ir “svetimos”
erdvės, yra daug priėjimų, nuošalumas, uždarumas, daug galimo slėpimosi, tykojimo
vietų, blogas apžvelgiamumas).
Čikagos centras ir priemiesčio rajonas
53
Šios krypties tyrinėtojai nagrinėjo aplinkos,
gyvenimo vietos ir sąlygų poveikį
nusikalstamumui.
Apie 8-9 dešimtmečius atsinaujinę šios krypties
tyrinėjimai, kartu su viktimologinėmis teorijomis
išsivystė į atskirą architektūrinės kriminologijos
kryptį, kuri stengiasi įtakoti miestų rajonų
išplanavimą juos statant ar rekonstruojant,
vykdo saugaus būsto rekonstrukcijos programas.
54

kriminologija
Kompiuterių laboratorija rūsio Pagerinta laboratorijos natūrali

patalpose, neturinti natūralios priežiūra langų pagalba
priežiūros
55
2. Ekologinė kriminologija ir architektūrinė kriminologija.
Šiuolaikinio biuro patalpos: 1 pav. bendros erdvės biuro patalpos, 2

pav. kabinetinė biuro patalpų sistema
56

kriminologija
Patogi vieta vagystėms iš mašinų, Pagerinta natūrali automobilių

praeivių užpuolimams ir pan. priežiūra bei pėsčiųjų saugumas,
panaikinus krūmus
57

kriminologija
Trūksta aiškios privačios ir Viešoji vieta tvora atskirta nuo

viešosios vietos ribos privačios
58

kriminologija.
Specialios kėdės kavinėms, Rankinukai ir kuprinės su daugybe

restoranams, interneto kavinėms ir užtrauktukų, kas tampa sunkiau
pan. įveikiama kišenvagiams
Designing out crime. Exploring Design and Innovation // Brunel University (UK)
http://www.brunel.ac.uk/research/exploring/edp/crime.html (April 7, 2004). 59
3. Anomijos teorija
Autorius E.Diurkheim (1858-1917).
Jis vartojo terminą “anomija” apibūdindamas socialinių normų
trūkumą.
Dėl šio trūkumo sutrinka visuomenės gyvenimo reguliavimas ir
kontrolė.
Žmonės pasimeta, nes nebežino, ko galima tikėtis vieniems iš kitų.
Miesto gyvenimo būdas skatina susvetimėjimą ir anomiją.
Anomija atsiranda keičiantis visuomenės struktūrai – visuomenei
vystantis iš paprastos nespecializuotos formos į sudėtingą
specializuotą formą.
60
Paprastoje visuomenėje:
• Žmonių vaidmenys, elgesys, mąstymo
būdas yra daugmaž vienodi.
• Jie vykdo beveik tokias pačias funkcijas.
• Turi beveik tokius pačius tikslus.
• Egzistuojančios visuomeninės struktūros
yra visiems vienodai artimos,
suprantamos, jų yra nedaug.
61
3. Anomijos teorija.
Visuomenei specializuojantis:
• Įvairėja žmonių atliekami vaidmenys, elgesys, mąstymo būdas.
• Jie ima vykdyti skirtingas funkcijas, įgyja skirtingus tikslus.
• Atsiranda labai daug naujų visuomenės struktūrų, kurios suprantamos,
artimos yra tik nedidelei visuomenės daliai.
• Žmonės jau nebesusiję vienas su kitu betarpiškai (susvetimėjimas), jų
tarpusavio įsipareigojimai (nenusižengti bendroms normoms, nedaryti žalos
artimui) tampa nuasmeninti, todėl dažniau pažeidžiami.
• Buvusių normų taip pat ima nebepakakti naujam gyvenimo būdui, atsiradusiai
įvairovei, jos kartais ima nebetikti naujoms sąlygoms, dėl to žmogus nebežino,
kaip jam elgtis, todėl padaugėja konfliktų, tuo pačiu ir nusikaltimų.
62
4. Įtampos teorijos
JAV sociologas R.Merton toliau vystė anomijos teoriją, dažnai ji
taip pat vadinama Merton’o įtampos teorija.
Skirtingai nuo E. Diurkheim’o, čia reali problema kyla ne dėl
visuomenės pasikeitimo, bet dėl ribotų resursų.
Visuomenės socialinė struktūra nustato siektinus tikslus ir jų
siekimo priemones (taisykles), bet ne visiems šios visuomenės
nariams egzistuoja vienodos galimybės juos patenkinti tiek dėl
asmeninių savybių, tiek dėl socialinių sąlygų.
Toks neatitikimas tarp tikslų ir galimybių juos pasiekti visuomenės
nustatytomis priemonėmis sukelia nenormalų elgesį, kuris tampa
tos visuomenės savybe.
Merton’o anomijos (įtampos) teorija buvo sukurta orientuojantis į
JAV vidurinę klasę, jos keliamus tikslus – ekonominį pasisekimą ir
propaguojamas priemones jam pasiekti – išsilavinimas, aktyvus
darbas. 63
Tarp asmenų, kurie negali ar nesugeba pasinaudoti šiomis
priemonėmis Merton’as išskyrė 5 galimas adaptacijos formas –
“nenormalias” reakcijas:
1) Konformistas – labiausiai paplitusi forma, kai asmuo ir toliau

siekia keliamų tikslų siūlomomis priemonėmis, nors jų ir
nepasiekia (prisitaik.). Esant stabiliai situacijai, mažam
nusikalstamumui ši forma nekelia didesnės grėsmės. Situacijai
keičiantis ir pasiekus kritinį tašką, didelė konformistų armija gali
greitai perimti kriminalinio elgesio formas, jei tik aplinka ims
pritarti tokioms formoms.
64
2) Novatorius – veikia dėl tų pačių tikslų, bet sukuria “naujas” jų
pasiekimo priemones tiek pozityvias, tiek negatyvias ir tokiu
būdu kartais pasiekia šių tikslų.
Kriminogeniniu aspektu svarbios yra tik “naujos” negatyvios
elgesio formos, nes “naujos” pozityvios formos bent jau jokios
tiesioginės grėsmės nekelia, nors nusikalstamumą gali ir
paskatinti.
“Naujos” – čia nebūtinai reiškia iki tol visai nežinomas elgesio
formas - tai tereiškia neatitikimą visuomenės siūlomoms elgesio
formoms.
65
3) Ritualistas – atsisako tikslų, bet išlaiko įprastą gyvenimo būdą (gali
demonstruoti tikslų atsisakymą, bet turėti jų išsipildymo viltį).
Kriminogeniniu požiūriu šis reakcijos tipas nėra labai pavojingas, bet savo
atsainia veikla dažnai sudaro labai palankias sąlygas kitų asmenų
nusikalstamumui.
4) Retreatistas – atmeta tiek tikslus, tiek ir propaguojamą elgesio būdą
jiems pasiekti.
Kriminogeniniu požiūriu, tai pasyvios elgesio formos, dažniausiai linkstama į
alkoholizmą, narkomaniją, valkatavimą, savižudybes.
Platus retreatistinių reakcijų išplitimas menkina visuomenės galimybes
pasipriešinti nusikalstamumui.
Dalis retreatistinių reakcijų įgauna religinį pobūdį, kai žmogus nuo šio
pasaulio rūpesčių pasitraukia į dvasinę veiklą – nors pačios savaime tokios
pasyvios formos nekelia kriminalinės grėsmės, bet jos tampa palankia
dirva įvairiems kriminaliniams išnaudojimams (sukčiavimui, turto
pasisavinimui ir pan.).
66
5) Maištininkas – atmetęs tiek tikslus tiek priemones asmuo
pasirenka aktyvią poziciją, susikuria savo tikslus ir priemones,
dažnai radikalias.
Kriminogeniniu požiūriu, tai dažniausiai ekstremistiniai politiniai,

religiniai judėjimai, kartais besigriebiantys labai sunkių
nusikaltimų: terorizmo, perversmų, diversijų.
Rečiau toks aktyvumas būna pozityvus, skatina visuomenės
pokyčius (taikios revoliucijos, išsivadavimo judėjimai), o kartais
jis skatina visuomenės demokratiškumo mažėjimą.
67
1961 m. R.Cloward atskleidė, kad visuomenė, skiepydama
vaikams vertybes, mažai rūpinasi, ar šių vertybių pasiekimas yra
realus daugeliui jaunų žmonių.
Jaunimas, iš idealaus auklėtojų vaizduojamo pasaulio patekęs į
realų gyvenimą, patiria nusivylimą ir frustracijas. Tipinė reakcija:
• Vagių grupių susikūrimas.
• Įtampos sumažinimas agresyviose gaujose (smurtas,
vandalizmas).
• Pasitraukimas iš visuomenės - būrimasis į narkomanų grupes,
alkoholio vartoj.
68
4. Įtampos teorijos.
APIBENDRINIMAS:
Visoms įtampos teorijoms bendri teiginiai:
• Egzistuoja neatitikimas tarp skirtingų visuomenės dalių poreikių, interesų
ir galimybių juos patenkinti;
• Dalis visuomenės negali patenkinti savo poreikių legaliais būdais, kas
skatina nepasitenkinimą, konfliktiškumą ir nusikalstamą elgesį.
Įtampos teorijoje pozityvu yra tai, kad numačius keletą reakcijos tipų, galima
buvo paaiškinti nemažą ir įvairią nusikalstamumo dalį, ko dažniausiai
nepavykdavo padaryti universaliomis teorijomis.
Merton’o įtampos teorija dominavusi 7 dešimtmetyje, nuo 8 vidurio buvo labai
kritikuota, šiuo metu jos įtaka labai sumažėjusi.
69
5. Kultūrų teorijos.
Atsiradusios 20 a. 2-3-ame dešimtmečiuose nusikalstamumą aiškino
kultūrų skirtumais. Tai kas leistina ar net skatintina vienoje
kultūroje, kitoje gali būti laikoma nusikalstamu elgesiu.
Reali problema iškyla tada, kai skirtingų kultūrų asmenys ima
maišytis, kai į homogenišką visuomenę su viena dominuojančia
kultūra atsikelia sunkiai suderinamos kultūros atstovai.
Žmogus staiga negali pasikeisti, atsisakyti savo atsineštos kultūros.
Dėl to neišvengiamai kyla konfliktai tarp atvykėlių ir vietinės kultūros.
Tokie konfliktai ypač pastebimi, kai susiformuoja nemažos,
homogeniškos atvykėlių bendruomenės, kuriose de facto laikomasi
kitokių elgesio standartų, besiskiriančių nuo egzistuojančių visoje
valstybėje.
70
5. Kultūrų teorijos.
Naujos bendruomenės etninis, religinis ar kitoks uždarumas,
siekimas išlaikyti savo identitetą gali ilgam nulemti tokius
elgesio neatitikimus, nusikalstamumą dėl kultūrinių
skirtumų.
Kitas veiksnys, skatinantis nusikalstamumą, yra priimančios
visuomenės nepakantumas kitokiai kultūrai.
Esant mažam pakantumui, net jei naujoji bendruomenė yra
kriminogeniškai pasyvi, jos narių atžvilgiu gali būti pradėti
vykdyti įvairūs nusikaltimai, persekiojimas dėl rasinių,
religinių, etninių ar kitokių kultūrinių savybių.
T.Selinas 1938 m. “Kultūrų konfliktas ir nusikalstamumas” -
kultūrų skirtumai mažina žmonių tarpusavio supratimą, gali
sukelti priešiškumą kitos kultūros atstovams. 71
A. Cohen 1955 m. “Delinkventiniai vaikinai”.
Subkultūra galime laikyti visuomenės dalį, besiskiriančią nuo
dominuojančios daugumos savo specifinėmis vertybėmis, gyvenimo
būdu, elgesio standartais, savęs identifikavimu, suvokimu kaip
skirtybės nuo visumos.
72
Subkultūros formuojasi specifinių veiksnių, sąlygų ir poreikių
įtakoje, su kuriais didžioji visuomenės dalis iš esmės
nesusiduria.
Subkultūrų teorijos atsirado kaip kultūrų teorijų ir įtampos
teorijų sintezė. Ji apjungė teiginius:
• nusikaltimus asmenys daro todėl, kad tokio elgesio
standartus jie įsisavina savo grupėse,
• asmenys negali pasinaudoti legaliomis tikslų siekimo
priemonėmis.
Kultūrinėse teorijose, besiskiriantys kultūriniai dariniai yra
stambūs (tautos, regionai ir kt.), subkultūrų teorijose
dėmesys pradėtas kreipti į žymiai mažesnes -
mikrosocialines grupes, į specifinius visuomenės sluoksnius.
73
Kultūrų ir įtampos teorijų sintezė pasireiškė tuo, kad visuomenėje
egzistuojanti įtampa skatina asmenį išeiti iš savo tradicinės kultūros
ir ieškoti alternatyvios aplinkos. Tokia subkultūros aplinka dažnai
yra pakankamai kompaktiška neformali grupė, su kuria asmuo save
identifikuoja, joje jis geriau gali patenkinti savo poreikius.
Subkultūra – tai visuomenės grupė bendroje kultūroje, pasižyminti
savo specifinėmis normomis, įsitikinimais ir vertybių sistemomis.
Subkultūra formuojasi, kai individai, patekę į analogiškas situacijas,
yra suvaržomi, izoliuojami ar ignoruojami bendrojo srauto individų.
Todėl tokie asmenys grupuojasi, teikdami vienas kitam tarpusavio
paramą, palaikymą, bendravimo aplinką.
74
Subkultūrų teorijos atsirado 20 a. 6 dešimtmetyje, kai JAV dominavo viduriniosios
klasės vertybių sistema ir bet koks nukrypimas nuo šių vertybių buvo laikomas
nenormaliu.
Subkultūrų pradėta ieškoti tarp paauglių, kai buvo pastebėta, kad dalis jaunimo
neseka viduriniosios visuomenės keliamais tikslais, o renkasi sau patogiausią
gyvenimo būdą - mėgautis gyvenimo teikiamais malonumais.
Pav. Pankų ir baikerių subkultūros atstovai
75
Savarankiškas gyvenimas jaunimui sukeldavo
problemų, ne visada asmuo sugebėdavo pasiekti
aplinkinių pripažinimą, aukštesnį statusą, tai jis
bandė kompensuoti pripažinimu, statusu savo
vienminčių neformaliose grupėse.
Kitas veiksnys - asmens adaptacijos problemos,
pasikeitus jo įprastai aplinkai, dėl migracijos,
socialinės aplinkos pasikeitimo, kai asmuo neturi
stimulo ar nesugeba greitai įsisavinti naujos
aplinkos kultūros.
Subkultūra yra asmens prisitaikymo prie jam
neįprastos aplinkos priemonė, oazė, kur jis gali būti
savimi, atsipalaiduoti, pailsėti, patenkinti savo
norus.
76
Subkultūros gali būti ir nenusikalstamos, bet tarp skirtingų
subkultūrų šalininkų padaugėja progų kilti konfliktams,
dalis kurių įgauna ir nusikaltimų formas.
Kartais subkultūrų vertybės gali nesiskirti nuo bendrosios
kultūros vertybių, išskyrus selektyvų jų pobūdį, t.y. jos
taikomos tik saviems. Svetimųjų atžvilgiu normos,
standartai arba iš viso nėra fiksuojami, arba yra netgi
priešiško pobūdžio – tai būdinga aiškiai nusikalstamoms
grupėms, taip pat kai kurioms religinėms grupėms.
77
Atsiradusios kaip nepilnamečių nusikalstamumą aiškinančios teorijos,
šiuo metu jos plačiausiai taikomos analizuojant recidyvinį ir
profesionalųjį nusikalstamumą, o ypač nagrinėjant sąlygas laisvės
atėmimo vietose, ten padaromus nusikaltimus, kurių pagrindine
priežastimi ir laikoma ten egzistuojanti nuteistųjų subkultūra.
Subkultūrų teorijų rūšys:
• Žemiausios klasės kultūros teorija (W.Miller). Nusikalstamumas yra
šios klasės vertybių sistemos šalutinis produktas. Siekimas išvengti
nemalonumų; “kieto vaikino” įvaizdis; sudebėjimas pergudrauti,
apmulkinti kitus; siekimas stiprių pojūčių; pasidavimas likimui;
prieštaringas nepriklausomybės įtvirtinimas.
• Prievartos subkultūros teorija (F.Wolfgang). 1958 m. tyrė juodųjų ir
baltųjų Amerikos gyventojų nusikalstamumą. Didelis skirtumas
nužudymų atžvilgiu. Išvada: nusikalstamumo šaltinis - prievartos
subkultūra, maža žmogaus gyvenimo “kaina”.
78
• Nusikaltimų potencialo teorija (E.Banfield). Ar subkultūra
paveiks asmenį daryti nusikaltimus priklauso nuo: dorovinių
įsitikinimų stiprumo (priklausymas nuo aplinkinių
nuomonės); sugebėjimo valdytis; gyvenimo perspektyvų.
• Frustracijos dėl statuso teorija (S.Kobrin, A.Cohen).
Nesugebantis prisitaikyti prie visuomenės paauglys
laikomas nevykėliu, dėl nepasitenkinimo jis protestuoja.
79
7. Stigmatizacijos (“Etikečių”) teorijos.
F.Tannenbaum 1938 m. “Nusikaltimai ir visuomenė” - netinkamas visuomenės
reagavimas į nusikaltimus (blogio dramatizavimas) yra vienas iš
reikšmingiausių kriminogeninių faktorių.
Klausimas, paskatinęs šių teorijų atsiradimą buvo “Kodėl tokie patys veiksmai,
vienu atveju, buvo pripažinti nusikaltimais, o kitu atveju ne?”
Į nusikaltėlį buvo pažiūrėta ne kaip į asmenį, padariusį vienokią ar kitokią veiką, bet
kaip į asmenį, kuriam teisinė sistema, visuomenė suteikė specifinę žymę, statusą.
Šiuo požiūriu svarbiausia yra ne objektyvus elgesys, o jo įvertinimas.
80
Daliai asmenų priskiriamas tam tikras vaidmuo, savybės,
nepriklausomai nuo to, ar šios savybės objektyviai
egzistuoja, - aplinkiniai į tokį asmenį ima reguoti, kaip į
asmenį, objektyviai turintį šias savybes (stereotipas).
Tokiu atveju bet koks asmens elgesys gali būti vertinamas
neigiamai, nepriklausomai nuo to, ar jis daro kam nors žalą.
“Pažymėtasis nusikaltėlis” net gerai elgdamasis nuvilia
aplinkinių lūkesčius, rodo jų neteisumą, menkina jų savęs
vertinimą, kas jiems yra nemalonu. Tai didina neapykantą,
išankstinį priešiškumą. Toks vertinimas grindžiamas tuo, jog
laikoma, kad “pažymėtasis” tik apsimetinėja.
“Pažymėtasis”, ilgą laiką būdamas tokioje psichiškai įtemtoje,
priešiškoje aplinkoje, praranda bet kokį norą elgtis socialiai
(paranoja) ir pasirenka psichologiškai lengvesnį kelią – elgtis
taip, kaip iš jo yra tikimasi – ima daryti nusikaltimus.
81
Kitas veiksnys, skatinantis “pažymėtąjį” elgtis nusikalstamai,
yra jo atžvilgiu de facto taikomi apribojimai, suvaržymai
(tiek formalūs – oficialūs, tiek ir neformalūs – neoficialūs),
dėl ko asmuo praranda socialinius ryšius, galimybes
patenkinti poreikius.
Siekdamas kompensuoti šiuos praradimus, asmuo priverstas
ieškoti alternatyvios aplinkos, dažnai “atstumtųjų”,
nusikalstamų sluoksnių. Dažnai pilnavertiškam įsijungimui į
šią aplinką asmuo savo nusikalstamą statusą turi patvirtinti
konkrečiais veiksmais – nusikaltimais.
82
Žemesnės klasės atstovas “panašus į nusikaltėlį” (A.Cicourel).
Politizuojamas teisės taikymas.
Biurokratai nemėgsta problemų - kriminalinė justicija į skirtingų
klasių atstovų nusižengimus reaguoja nevienodai.
JAV kriminologas H.Becker pagal stigmatizacijos teoriją išskiria tokią
nusikalstamos karjeros (tapsmo nusikaltėliu) periodizaciją:
1) Pirminis socialinių normų pažeidimas (dažniausiai atsitiktinis);
2) Po to pagrindiniu tokio elgesio skatinančiuoju stimulu tampa jo
teikiamas malonumas ar gaunama nauda;
3) Areštas ir nuteisimas dažniausiai įtvirtina asmens, kaip
nusikaltėlio statusą (oficialiai – bausmės laikotarpiui, kol išlieka
teistumas, realiai – visam gyvenimui);
4) Aktyvus pasirinktojo (primestojo) vaidmens realizavimas –
dažniausiai nusikaltimų serijomis. 83
Esminiai stigmatizacijos teorijos teiginiai:
1) Neegzistuoja jokie absoliutūs požymiai, leidžiantys konkretų
elgesį įvertinti kaip nusikaltimą, toks vertinimas priklauso vien tik
nuo aplinkinių reakcijos;
2) Nusikaltėliai beveik niekuo nesiskiria nuo ne nusikaltėlių, o
skirtumai tarp išaiškintų ir neišaiškintų nusikaltėlių yra dideli;
3) Teisėsaugos ir baudžiamosios sistemos poveikis
nusikalstamumui, ko gero labiau neigiamas nei teigiamas, jos
daro didesnę žalą nei duoda naudos;
4) Nereikia perdėti, sureikšminti blogio, svarbiausia ne bausmė, o
priemonės kurios galėtų sulaikyti asmenį nuo nusikaltimo.
84
Praktinė stigmatizacijos teorijos įtaka labiausiai pasireiškė:
1) Išplėstos nebaudžiamojo poveikio priemonės;
2) Paieška alternatyvių bausmių, nesukeliančių stigmatizacijos
(baudos, kūno bausmės, nepilno laiko įkalinimas, lygtinės
priemonės);
3) Paieška būdų, kaip sumažinti stigmatizacijos efektus, kai
bausmių atsisakyti negalima (resocializacijos sistemos, kūrimasis
pagalbos organizacijų nuteistiesiems);
4) Kai kurių rūšių bausmių atsisakymas (trumpalaikis įkalinimas);
5) Nepilnamečių nebevadinimas nusikaltėliais, dažniausiai keičiant
į delinkventus ar teisės pažeidėjus;
6) Alternatyvios nepilnamečių kriminalinės justicijos sistemos
kūrimas.
85
8. Socialinės kontrolės teorijos
Natūralu, kad žmonės nori daryti nusikaltimus. Juos sulaiko
nuo nusikaltimų visuomenės specialūs socialiniai
mechanizmai - socialinė kontrolė. Padidėjęs nusikaltimų
skaičius siejamas su tų mechanizmų gedimu ar
susilpnėjimu.
Šios teorijos grindžiamos principine nuostata, kad žmogus
socialaus elgesio išmoksta ir jis elgiasi prosocialiai, tik
esant pakankamai jo veiklos kontrolei.
86
Prosocialaus elgesio stiprinimui reikia naudotis pačių
įvairiausių socialinių institutų pagalba (šeimos, mokyklos,
moralės, teisės, bendruomenių, darbo kolektyvų ir kt.).
Viena iš pagrindinių galimybių apriboti nusikalstamumą, yra
asmenų įtraukimas į prosocialią veiklą, socialines
programas, jų užimtumo didinimas:
1) Tai mažina laisvo laiko, kuris galėtų būti išnaudojamas
nusikalstamai veiklai.
2) Tai leidžia sukurti papildomus asmens elgesio kontrolės
mechanizmus.
87
8. Socialinės kontrolės teorijos.
Šios teorijos gali būti nagrinėjamos dviem lygiais:
1) Makrosocialiniu – nagrinėjamos formalios valdymo, kontrolės
sistemos (įstatymai, jų įgyvendinimo mechanizmai), moralė,
papročiai, ekonominės ir socialinės visuomeninių ir privačių
organizacijų direktyvos, veikla;
2) Mikrosocialiniu – yra nagrinėjamos neformalios valdymo,
kontrolės sistemos, žmonių tarpusavio santykiai, ryšiai,
padedantys užtikrinti prosocialų elgesį.
Pagal kai kurias iš šių teorijų, visi yra potencialūs nusikaltėliai, tik dėl
sėkmingai jų atžvilgiu funkcionuojančios valdymo ir kontrolės
sistemos didžioji dalis asmenų nedaro nusikaltimų.
Skirtingi autoriai lemiamą vaidmenį priskiria įvairioms kontrolės
formoms: moralei, švietimui, teisei, šeimai ir t.t.
88
8. Socialinės kontrolės teorijos
Pradininkas - prancūzų sociologas E.Durkheimas:
• Žmogaus fiziniai ir psichiniai (socialiniai) poreikiai reguliuojami
skirtingai.
• Kur nepakanka socialinės kontrolės, ten prasideda anomija (->
nusikaltimai).
Amerikiečiai C.Shaw ir H.McKay (1931, 1942 m.) atliko
nusikalstamumo erdvinio pasiskirstymo mieste tyrimus. Nustatė,
kad regione socialinę kontrolę silpnina žemas gyvenimo lygis,
didelis gyventojų mobilumas ir jų įvairovė.
89
W.Thomo keturių poreikių koncepcija. Socialinė aplinka
vykdo socialinę kontrolę, jei patenkinami asmens 4
svarbiausi poreikiai: naujų įspūdžių, saugumo, simpatijos ir
pripažinimo.
F.Trasher - jaunimo grupuotės (gangai) atsiranda ten, kur
šeima, mokykla, bendruomenė netenkina šių svarbiausių
poreikių. Jaunimas stengiasi nepriklausyti nuo “padorios
visuomenės”, nepaklusti jos socialinei kontrolei. Dėl to
poreikiai tampa nevaldomi, daromi nusikaltimai. Jaunimo
grupuotės ne tik išsilaisvina iš visuomenės socialinės
kontrolės, bet ir pačios yra nauja soc. kontr. forma ir
poreikių tenkinimo organizacija (antisocialinės grupės
“įstatymai”).
90
8. Socialinės kontrolės teorijos.
W.Thomo tyrimai (prostitucijos) parodė:
• kaip keičiasi socialinės kontrolės reikalavimai;
• jie gali tapti veiksniais, skatinančiais žmones smerktinai elgtis.
Moters elgesys priklauso nuo to, kaip suprantamas moteriškumas.
Skaistumas praranda prasmę.
Esant ribotoms ekonominėms galimybėms lytis panaudojama kaip
būdas kitiems savo poreikiams tenkinti (saugumo, naujų
įspūdžių, simpatijos).
Jos siekia, ko reikalauja visuomenė, - pažeidžia vienus socialinės
kontrolės reikalavimus siekdamos kitų.
91
4. Kitokios kriminologinės teorijos
Neoradikalioji kriminologija
Nepaisant triukšmingų neoradikaliosios kriminologijos autorių
pareiškimų (kritinė kriminologija), jų teorijose iš esmės nieko
kardinaliai naujo, palyginus su radikaliąja kriminologija, nebuvo.
Dalis neoradikaliųjų teorijų nebesuvedė pagrindinių
nusikalstamumo priežasčių į egzistuojančią privatinę nuosavybę ir
turtinę nelygybę.
92
Pagrindiniai šių teorijų teiginiai:
1) Nusikalstamumas egzistuoja todėl, kad dabartinė
visuomenė iš esmės yra ydinga, nusikalstamumo
priežastys yra pačiuose visuomenės pagrinduose – jos
baziniuose principuose, struktūrinėje visuomenės
sąrangoje, svarbiausiose vertybėse, egzistuojančiame
kultūriniame pavelde;
2) Bet koks bandymas iš esmės paveikti nusikalstamumą
esamoje visuomenėje iš anksto pasmerktas nesėkmei,
nes nebus pašalintos, pakeistos pagrindinės
nusikalstamumo priežastys;
3) Norint įveikti nusikalstamumą, iš esmės turi būti
pakeista pati visuomenė, jos egzistavimo principai,
pagrindinės vertybės – siūlomas platus spektras įvairių
priemonių.
93
Neoradikalioji kriminologija
R.Quinney (1975 m.): Kriminalizacija - klasinio pobūdžio.
Vokiečių mokslininkas H.Haferkamp (1974 m.): kriminalinė justicija
sukurta ne tam, kad mažintų nusikalstamumo lygį, o kad jį valdytų
glaudžiame kontakte su nuskalstamomis grupėmis, kad
kontroliuotų tuos, kurių nusikalstamumas mažas ir nereikšmingas.
Nusikalstamumas - tai produktas tokio teisės taikymo, kuris
nukreiptas prieš žemesniuosius sluoksnius.
Mokslininkas A.Platt (1974 m.): visuomenė, siekdama sulaikyti
žmones nuo nusikaltimų, turi padaryti jų gyvenimą atitinkančiu
žmogiškąjį orumą - realus teisės į normalų būstą, maitinimąsi ir
savigarbą įgyvendinimas.
94
Neoradikalioji kriminologija.
APIBENDRINIMAS.
Siūlymai - dažnai utopiniai.
Savo aktyvumu radikalieji kriminologai atkreipia visuomenės dėmesį į
socialinę nelygybę, sąlygotą kapitalistinės visuomenės, į problemas,
apie kurias nelinkstama kalbėti - politiniai nusikaltimai, korupcija,
aplinkos tarša dėl verslininkų kaltės ir kt.
Praktinis poveikis – įstatymai prieš korupciją ir organizuotą
nusikalstamumą, nušalintas JAV prezidentas R.Niksonas, policijos ir
teisingumo atstovų didesnis lojalumas žemesniųjų sluoksnių
atstovams.
Radikalioji kriminologija gali būti laikoma kriminologijos sąžine. Ji savo
aktyvumu, šokiruojančiomis idėjomis paruošė dirvą teorijoms, į
kurias nebūtų žiūrima rimtai dėl jų radikalumo, jei nebūtų
kraštutinės radikaliosios teorijos, pakėlusios savotišką tolerancijos,
priimtinumo lygį. 95
Feministinės teorijos
Atsirado 20 a. viduryje, o labiau paplito paskutiniaisiais
dešimtmečiais, nors oficialiajame moksle kol kas jos nėra labai
pripažįstamos.
Feministinių teorijų atsiradimas kriminologijoje – tarsi priekaištas iki
tol buvusiems tyrinėjimams, kurių išdavoje suformuluoti teiginiai
buvo grindžiami vyrų padarytų nusikaltimų analize.
Sąvoka feministas paprastai yra vartojama apibudinant asmenis:
• Teigiančius, kad moterys yra diskriminuojamos dėl jų lyties,
• Siekiančius panaikinti moterų nelygybę socialinių bei teisinių
pokyčių pagalba.
96
K. Daly ir M. Chesni-Lind išskyrė 5 esminius feministinio mąstymo elementus, kurie
atskiria feminizmą nuo kitų socialinių teorijų formų:
• Skirtumai tarp lyčių - ne natūralus faktas, o sudėtinis socialinių, istorinių ir
kultūrinių reiškinių produktas;
• Lytis bei lyčių skirtumai nulemia gyvenimo turinį bei pagrindinius socialiai
priimtinus veikimo būdus;
• Vyriškumo ir moteriškumo sampratos konstrukcijos nėra simetriškos
(lygiavertės), jos yra pagrįstos gyvenimo principų sistema, pasižyminčia vyrų
pranašumu bei socialiniu, politiniu, ekonominiu dominavimu moterų atžvilgiu;
• Susiklosčiusi mąstymo sistema atspindi standartinį, besiskiriantį vyrų ir
moterų požiūrį į socialinį pasaulį;
• Moterys, jų elgesys bei mąstymas turi būti intelektualaus tyrinėjimo centre,
atskirtame nuo moters kaip “vyro šešėlio” ar “vyro priedo” suvokimo.
97
Pagrindinis feministinių teorijų teiginys– nusikalstamumas iš esmės
yra vyrų elgesio forma, moterys nusikaltimus daro žymiai rečiau.
Pastaruoju metu stebimas santykinis moteriško nusikalstamumo
didėjimas aiškinamas tuo, kad moterys, perimdamos vyrišką veiklą,
vertybes, taip pat perima ir jų nusikalstamą elgesį.
Pagrindinė socialinė nusikalstamumo priežastis – patriarchalinė
visuomenės sąranga, kuri sukelia įtampą tarp lyčių, skatina nesveiką
konkurenciją tarp vyrų, kuri netelpa vien į legalias konkurencijos
formas ir bendrai destruktyviai veikia jaunimo auklėjimą,
formavimąsi, kelia visą eilę kitų problemų.
Kaip galimas nusikalstamumo sprendimo kelias siūlomas,
visuomenės reformavimas į labiau feministinę, moterų
kontroliuojamą visuomenę.
98
Literatūroje dažniausiai skiriamos keturios feminizmo kryptys:
Liberalusis feminizmas.
Moterys turėtų naudotis tomis pačiomis teisėmis, turėti tas pačias
galimybes kaip ir vyrai. Viena iš moterų diskriminacijos priežasčių -
lyčių vaidmuo socializacijos procese. Įprastos šeimos modelis
formuoja vyriškumo ir moteriškumo identitetą.
Vyrų ir moterų daromų nusikaltimų modeliai yra “pririšti” prie
vyriškumo bei moteriškumo kultūrų modelių. Nusikaltimai labiau
būdingi vyriškumo kultūrai. Tai padeda paaiškinti žemesnį moterų
nusikalstamumo lygį.
Moterų nusikalstamumas padidėjo atsiradus daugiau galimybių
moterims veikti kaip vyrams.
99
Marksistinis feminizmas.
Lyčių skirtumai ryškūs darbo sferoje, o tai sąlygoja skirtingą vyrų ir
moterų socialinę padėtį visuomenėje. Vyrų dominavimas - klasinės
visuomenės įrodymas. Moterų vaidmuo pasireiškia tik šeimoje,
namuose ir seksualiniame gyvenime.
Moterų nusikalstamumas – engiamų moterų padėties atspindys
kapitalistinės ekonomikos sistemoje. Naudojami gamybos būdai
klasinėje visuomenėje sukelia ir stiprina lyčių nelygybę ir smurtą
prieš moteris.
100
Radikalusis feminizmas.
Vyrų jėga ir privilegijos - pagrindinės priežastys, nulemiančios socialinius santykius
ir lyčių nelygybę. Pagal radikaliąsias feministes, svarbiausių visuomenėje
susiklostančių santykių šaknys siekia patriarchatą. Pagrindinė vyrų dominavimo
sritis – moterų seksualinio gyvenimo kontrolė ir seksualinė prievarta.
Vyrų anatominė ir biologinė kūno sandara skatina žaginti moteris, o moterys dėl
fizinės kūno sandaros negali “atsilyginti” tuo pačiu. Vyro anatomija sukūrė vyro-
grobiko ideologiją.
Kiti autoriai nesutinka su kraštutiniu biologiniu determinizmu. Jie teigia - dėl vyrų
dominavimo visuomenėje “normalus” vyras yra fiziškai agresyvus ir “normali”
moteris tą agresiją patiria per seksualinę prievartą. Moterys nuo jauno amžiaus
mokomos, kad jų seksualumas priklauso ne joms – vyrai gali bet kuriuo metu
įsibrauti į jį. Vyro smurtas – yra patriarchalinės kultūros paprotys.
101
Socialistinis feminizmas.
Klasinė visuomenė ir lyčių skirtumai sąveikauja tarpusavyje.
Patriarchato ir kapitalizmo sąveika suformuoja nusikaltimų rūšis ir
sunkumą. Ši sąveika sukuria bejėgę moterų grupę, darbo bei
žemesnes klases, galingą vyrų grupę, tradicinę vidurinę klasę ir
kapitalistų klasę. “Galingieji” turi daugiau teisėtų galimybių, tačiau
proporcingai jie turi ir daugiau galimybių veikti neteisėtai. Žemas
moterų nusikalstamumas paaiškinamas bejėgiška moterų padėtimi
visuomenėje – jos turi mažai teisėtų veikimo būdų, o tuo pačiu ir
mažai galimybių veikti neteisėtai.
102
Viktimologinės teorijos
1941 m. JAV H.Henting (vokietis) išleido savo knygą, kurioje vienas
skyrių buvo paskirtas nusikaltimo aukai. Faktiškai per 10 metų
viktimologinės idėjos išsivystė į atskirą kriminologijos šaką.
Tarp situacinių nusikalstamumo priežasčių teorijų atsirado ir tokios,
kurios teigė, kad lemiamas vaidmuo nusikaltimo padaryme
priklauso neteisingam, netinkamam nusikaltimo aukos elgesiui.
Vystymosi eigoje šios teorijos pakeitė ir požiūrį į nusikaltimo auką -
pradžioje auka buvo laikomas tik žmogus, dabar auka be žmogaus
gali būti pripažįstamos ir organizacijos, institucijos, žmonių grupės.
Pagrindinį dėmesį šios teorijos skiria ne tiek teoriniam
nusikalstamumo kilmės paaiškinimui, kiek praktinių problemų,
kylančių dėl nusikalstamumo, sprendimui.
103
Viktimologinės teorijos
Įtaka, kurią padarė viktimologinės teorijos kriminologijai, nusikaltimų prevencijai,
nusikaltėlių baudimo sistemai:
1) Atsiradimas visuomenės judėjimų, iniciatyvų, nukreiptų prieš
nusikalstamumą, į savo saugumo didinimą;
2) Kriminologinių idėjų taikymas architektūroje (maksimaliai saugios erdvės
kūrimas);
3) Žalos nusikaltimų aukoms atlyginimo, jų reabilitacijos sistemų sukūrimas;
4) Baudžiant ar taikant kitokias priemones nusikaltėliui, visų pirma pradėta
atsižvelgti į nusikaltimo aukos interesus;
5) Pripažinimas baudžiamojoje teisėje abipusės kaltės koncepcijos;
6) Praktiniai žmonių mokymai, kaip apsiginti nuo nusikaltimų ar bent kaip
minimizuoti galimą žalą;
7) Viktimologinių tyrimų (apklausų), kaip savarankiško informacijos apie
nusikalstamumą šaltinio įsitvirtinimas;
8) Paskatino taikomosios kriminologijos, situacinės prevencijos raidą.
104
5. Teorijų klasifikavimas
Pateikta kriminologinių teorijų klasifikacija pagal nusikalstamumo
priežastis yra sąlyginė.
Europoje plačiai pripažįstamos 3 didelės kriminologinių teorijų šakos:
• Klasikinės teorijos,
• Antropologinės teorijos,
• Sociologinės teorijos.
Į atskirą grupę yra išskiriamos radikaliosios, feministinės ir kitokios
neįprastos teorijos.
Tarp antropologinių ir sociologinių teorijų tarpinę padėtį užima
psichologinės teorijos, kurios gali būti laikomos tiek antropologinių,
tiek sociologinių teorijų pošakiu.
105
Pagal tai, koks socialinio gyvenimo aspektas laikomas
pirminiu ir turinčiu didesnę įtaką, sociologinės
kriminologijos teorijos gali būti skirstomos į šias grupes:
1) struktūrinės teorijos – pagrindinį dėmesį skiria visuomenėje
egzistuojančioms tiek formalioms, tiek neformalioms institucijoms,
organizacijoms;
2) funkcinės teorijos – pagrindinį dėmesį skiria visuomenėje vykstantiems
procesams, veiklai.
106
Pagal tai, kas vaidina lemiamą vaidmenį konkrečiame žmogaus
elgesyje, išskiriamos šios teorijų grupės:
1) situacinės teorijos – kai žmogaus elgesiui didžiausią įtaką turi konkreti
situacija;
2) formuojančios (asmenybės) teorijos – kai žmogaus elgesiui didžiausią įtaką
turi jo asmenybė, o aplinka, sąlygos tik formuoja šią asmenybę.
Pagal tai, kam skiriamas didžiausias dėmesys, ko siekiama, gali būti
išskiriamos šios teorijų grupės:
1) aiškinamosios teorijos – kai pagrindinė jų idėja yra atskleisti
nusikalstamumo kilmę, jį įtakojančius veiksnius, jo mechanizmus;
2) prevencinės teorijos – kai pagrindinis dėmesys skiriamas sukurti galimus
poveikio nusikalstamumui, potencialiems nusikaltėliams mechanizmus.
Pagal apimtį, vidinį vieningumą gali būti išskiriamos teorijų grupės:
1) universaliosios (bendrosios) – kai aiškinamas visas nusikalstamumas;
2) specialiosios (konkrečiosios) – kai aiškinamos tik kai kurios nusikalstamumo
rūšys.
107
6. Šiuolaikinė kriminologija
Šiuo metu didžiausią įtaką turinčios kriminologinės teorijos,
koncepcijos:
1) neokalsicizmas (modifikuotos Bentamo ir Fojerbacho teorijos);
2) psichoanalitinės nusikalstamumo teorijos;
3) sociobiologinė destrukcijos teorija;
4) sociologinė anomijos teorija (išvystyta remiantis Diurkheimo
idėjomis);
5) nusikalstamumo kontrolės koncepcijos;
6) diferencijuotų ryšių (asociacijų) teorija (modifikuota Saterlendo
pasiūlyta teorija);
7) viktimologinės teorijos.
108
6. Šiuolaikinė kriminologija
Šiuolaikinėje kriminologijoje galima būtų išskirti tokias kriminologinių
idėjų vystymosi tendencijas:
1) vyksta įvairių teorijų idėjų tarpusavio integracija, jų tobulinimas,
plėtojimas, atnaujinimas, remiantis naujesniais, patikslintais
tyrimais, kitų mokslų pasiekimais;
2) vyksta kriminologinių teorijų, tyrimų specializacija pagal atskiras
nusikalstamumo rūšis, nes pripažįstama, kad parengti universalią
visaapimančią teoriją yra neįmanoma;
3) stiprėja reikalavimas praktiniam jų pritaikomumui;
4) plinta taikomieji kriminologiniai tyrimai;
5) plinta situacinė prevencija, orientuota į svarbiausių einamųjų
problemų sprendimą.
109

3 Tema - Kriminologines Teorijos

Uploaded by

Copyright:

Available Formats

You might also like

3 Tema - Kriminologines Teorijos

Uploaded by

Document Information

Original Title

Copyright

Available Formats

Share this document

Share or Embed Document

Sharing Options

Did you find this document useful?

Is this content inappropriate?

Copyright:

Available Formats

3 Tema - Kriminologines Teorijos

Uploaded by

Copyright:

Available Formats

Kriminologinės teorijos

2. Hormoninės veiklos sutrikimų (kūno konstitucinės sandaros)

Sutuoktiniai Sh. ir E.Glueck’ai tyrė nepilnamečius. Nustatė - apie 60%

D.Matza ir G.Sykes išskyrė 5 neutralizacijos mechanizmus:

Šios teorijos paplitimas siejamas su neterminuotais

1. Socialinės dezorganizacijos teorija

Čikagos centras ir priemiesčio rajonas

2. Ekologinė kriminologija ir architektūrinė

Kompiuterių laboratorija rūsio Pagerinta laboratorijos natūrali

Šiuolaikinio biuro patalpos: 1 pav. bendros erdvės biuro patalpos, 2

2. Ekologinė kriminologija ir architektūrinė

Patogi vieta vagystėms iš mašinų, Pagerinta natūrali automobilių

2. Ekologinė kriminologija ir architektūrinė

Trūksta aiškios privačios ir Viešoji vieta tvora atskirta nuo

2. Ekologinė kriminologija ir architektūrinė

Specialios kėdės kavinėms, Rankinukai ir kuprinės su daugybe

1) Konformistas – labiausiai paplitusi forma, kai asmuo ir toliau

Kriminogeniniu požiūriu, tai dažniausiai ekstremistiniai politiniai,

Pav. Pankų ir baikerių subkultūros atstovai

You might also like