“BALTARAGIO ŽIRGAS“

Vyto skaidres
 GIRDVAINIS

Girdvainio pasididžiavimas yra jo obuolmušiai žirgai. Dėja, jis nėra

darbštus, rūpestingas žmogus, kuris stengtūsi prižiūrėti savo ūkį. Priešingai
Girdvainis „per tuos savo obuolmūšius visą ūkį apleido, kurį tėvas paliko
pilną kaip aruodą“. Bet tėvas mirdamas tarė – kol eržilai obliuoti bus, tol ir
jo gyvenimas bus kaip obuolys. Girdvainis buvo “išdidus ir šaunus
jaunikis, kuris niekaip negalėjo sau mergos susirasti“, kuris nebijotų su jo
obuolmušiais žirgais važinėtis. Važiuodamas į piršlybas, Girdvainis
elgdavosi labai neįprastai. Savo žirgus kinkydavo ne į dailią karietą, o į
mėšlavėžimį, apsivilkdavo išverstais keiliniais, o piršlį pasiimdavo ne
liežuvingą ūkininką, o seną skerdžių Anuprą. Jis pats buvo išskirtinis
jauniklis, tai ir mergos ieškojo ypatingos „su kuria galetų lėkti kaip
paukščiai, žemės nesiekdami“. Tik sužinojęs, kad Padruvės krašte gyvena
nepaprasta malūnininko Baltaragio duktė, iškart prižadėjo su piršliu Anupru
atvažiuoti ir visus burtus nuo kelio išsklaidyti
 JURGA

Jurga tai užsispyrusi mergina, gana drąsi, bei stipraus charakterio gebanti
pirma prieiti ir užkalbinti. Jos gyvenimas pagrinde priklauso nuo ūkio
darbo, kai Baltaragio nėra, ji prižiūri malūną. Be savo tvirtumo ir
ryžtingumo nesugebėtų išgyventi kaime, bendrauti su vietiniais
gyventojais. Jurga skyrėsi nuo kitų merginų, per piršlybas vietoj to, kad
būti nuolankiai ir geraširdiškai ji juokėsi ir šaipėsi iš Girdvainio. Bejojo
piršlio jėgomis ir gabumais dažnai sakydama „tai ką dabar darysi“. Jurga
nebijojo sakyti viską tiesiai į akis ir tuo pačiu skaudinti kitus, bet galų gale
jauniesiems jau net ir žodžio tarti nereikejo, nes jie tarp savęs akimis
kalbėjosi
AČIŪ UŽ DĖMESĮ