Adomas Mickevičius

Lietuva, tėvynė, mielesnė už

sveikatą...
 Adomas Mickevičius – romantizmo
atstovas
Adomas Mickevičius įėjo į pasaulinę literatūrą kaip
kovingas romantikas: karštai gynė tautos ir
asmenybės teisę į laisvę, protestavo prieš baudžiavą,
kvietė į kovą prieš carizmą.

Jis puoselėjo meilę gimtajam kraštui bei jo istorijai.

Kaip ir kiti to meto romantikai, skelbėsi esąs Lietuvos
ir Lenkijos pilietis, tačiau savo tėvyne laikė Lietuvą.
Kilmė ir studijos
Adomas Mickevičius yra pasaulinio masto
rašytojas, rašęs lenkų kalba, vienas
žymiausių romantizmo atstovų visuotinėje
literatūroje. Jis gimė 1798 m. gruodžio 24
d. Zaosėje, netoli Naugarduko,
Baltarusijoje, mirė 1855 m.
Konstantinopolyje, Turkijoje. Tai buvo
kilminga lietuviška giminė. Studijavo
Vilniaus universitete. Pirmus metus
mokėsi Fizikos ir matematikos, vėliau
perėjo į literatūrą. Adomui Mickevičiui
dėstė įžymūs Vilniaus universiteto
profesoriai, jis įgijo aukštąjį humanitarinį
išsilavinimą, išmoko svetimų kalbų.
 Kūrybos spektras
Šalia Adomo Mickevičiaus žymių kūrinių – poemų „Vėlinės“,
„Ponas Tadas“, „Gražina“ puikuojasi ir sonetai. Apie 1826 m., kai
A. Mickevičius už dalyvavimą filomatų veikloje ištremiamas į
Rusiją, išspausdinami sonetai meilės tema, tarp kurių yra ir
sonetas „Laurai“. Soneto pavadinimas—dedikacija mylimajai. Tai
byloja, jog šis kūrinys yra parašytas romantiko rankos (Laura—
supoetintas mylimosios įvaizdis, pasiskolintas iš Petrarkos).
Sonetą sudaro du ketureiliai ir du trieiliai. Ketureiliuose
plėtojamos meilės, ilgesio, maišto temos. Trieiliuose pateikiamas
temų apmąstymas, filosofinis apibendrinimas. Šiame sonete, kaip
ir būdinga romantikams, prieinama prie pesimistiškos išvados—
meilė, kurią jaučia lyrinis subjektas, yra be atsako ir jai priešinasi
„pikta lemtis“.
 Poema – lietuviška sakmė „Gražina“

Atskleidė drąsios Išaukštino lietuvius,

moters – kunigaikščio kovojusius su
Liutauro žmonos kryžiuočiais, jų
Gražinos - sumanumą valingumą ir
ir pasiaukojimą; patriotizmą;

Išaukštino
Išryškino Lietuvos
pasiaukojimą dėl
gamtą;
Tėvynės;

Emilija Pliaterytė
– 1831-ųjų metų
sukilimo karžygė
Gražina drąsi - pasiaukoja dėl
kunigaikščio ir Tėvynės.
Kunigaikštienė, nepatyrusi mūšio
lauke, nežino, kurioje pusėje reikia
segti kardą, nemoka vadovauti
kariams. Tačiau žavi savo drąsa – ji
puola į patį mūšio sūkurį;

Garbė ir Tėvynės laisvė Gražinai

buvo svarbiausia. Ji aukojosi ir stojo
į žūtbūtinę kovą dėl Tėvynės,
kunigaikščio garbės ir laisvės. Ir
mirtinai sužeista kunigaikštienė
išliko tvirta – „Jau per vėlu man
priekaištaut ar pykti“.
 Ruošiamės literatūriniam rašiniui
Literatūrinis Gražinos paveikslas
(pagal A.Mickevičiaus poemą
„Gražina“)
 Kas yra literatūrinis rašinys?
Literatūrinis rašinys – vienas iš būdų
apibendrinti kūrinio skaitymą – atskleisti savo
gebėjimus suvokti literatūros kūrinį ir apie jį
kalbėti.
SVARBU

Tai, apie ką bus parašyta,

TEMA
kalbama, aptariama.
Kokį klausimą tekste rašytojas
PROBLEMA kelia, sprendžia, gvildena...
Ko tekstas moko, kam kviečia,
PAGRINDINĖ kas gerai ir kas darytina, kad
MINTIS būtų gerai.
 Literatūrinis Gražinos paveikslas
ĮŽANGA

Adomas Mickevičius – romantizmo epochos rašytojas.

Keliaudamas po platųjį pasaulį parašė daug kūrinių. Gyvendamas
Kaune jis sukūrė “Gražiną”.

A.Mickevičius – epinės poemos „Gražina“ autorius. Kūrinyje

poetas išaukštino pasiaukojimą dėl Tėvynės, atskleidė drąsios moters
– kunigaikščio Liutauro žmonos Gražinos – paveikslą ir pasiaukojimo
pramę.

A.Mickevičius apie Gražiną prirašė labai gražių dalykų. Jam

atrodė, kad Gražina yra pati gražiausia moteris: „... Bruožai
moteriškumo jai tiko dyvinai..., o jos širdis prilygsta vyrui.“.
Dėstymas
Dėstymo planas
1. Gražina – graži
kunigaikščio Gražina – pagrindinė poemos
Liutauro žmona; veikėja – yra kunigaikščio Liutauro
2. Gražina – žmona („Už kunigaikščio buvo
skiriasi nuo kitų ištekėjus“). Ją poetas skaitytojui
moterų stotu, pristato kaip gražią, nors jau „nebe
išmintim; pirmos jaunystės“ moterį. Tai
3. Gražina drąsi – teigiama savybė, įrodanti, kad
pasiaukoja dėl Gražina jau subrendusi, ne
vyro lengvabūdė, turinti gyvenimo
kunigaikščio ir patirties. Tad „bruožai išminties ir
Tėvynės garbės moterystės“ kunigaikštienei tiko.
bei laisvės.
Dėstymas Kunigaikštienė Gražina skyrėsi nuo kitų
moterų. Jai neberūpėjo moteriški darbai – „Į
verpstę ir mergautinius žaislus/ Iš tolo ji su
panieka veizėjo“. Moteris rimtai tvarkėsi
pilyje, dažnai patardavo savo vyrui, tačiau
tuo visai nesididžiavo. Ji brangino
kunigaikštį, svarbūs Gražinai ir jo reikalai.
Dėl to ji visada šalia, kai vyrui reikia
patarimo. „Su vyru ji dalinosi mielai/
Džiaugsmais, širdim, ne vien tik lova,/ Ji
liūdesy paguosdavo valdovą, jai brangūs
buvo vyro reikalai.“. Kunigaikštienė dažnai
nutyli savo mintis. Ne veltui poetas sako, jog
„ne tik kad kūnas, veidas jos dailus, bet ir
širdis į vyro panašėjo.“ Kai Tėvynei ir
Liutaurui gresia negarbė, Gražina ryžosi
aukotis.
 Gražinos drąsą poetas įspūdingai
aprašo mūšio epizode. Kinigaikštienė
nepatyrusi mūšio lauke, net nežino,
kurioje pusėje reikia segtis kardą, nemoka
vadovauti kariams. Tačiau žavi savo drąsa
– ji puola į patį mūšio sūkurį. Poetas
akcentuoja Gražinos moteriškumą - jai
trūksta vyriškos jėgos („...kardu net
neprakerta šarvų?“), trūksta karžygio
patirties – „kardo (...) valdyti
nebemoka...“). Bet garbė ir Tėvynės laisvė
svarbesnė - Gražina aukojosi ir stojo į
žūtbūtinę kovą dėl Tėvynės ir kunigaikščio
garbės ir laisvės. Ir net ir mirtinai
sužeista kunigaikštienė išliko tvirta – „Tu
paslapty laikyki visa tai:/ Jau per vėlu
man priekaištaut ar pykti.“
 PABAIGA
Pabaiga – tai kuriamo teksto
santrumpa, tad:
• apibendrinkite dėstyme
analizuojamas problemas;
• dar kartą akcentuokite
pagrindinę mintį;
• susiekite pabaigą su įžanga.
 Pabaigoje negalima kalbėti
apie tai, kas neminima
dėstyme;
 Nereikia perdėto pakilumo ar
moksliškumo.
 Neteiskite, neauklėkite
žmonių. Nerašykite, kas būtų,
jeigu „būtų“...
 Pabaiga turi išplaukti iš
dėstymo, atitikti rašinio
stilių.
Nors kunigaikštienė ir
žuvo, tačiau ji pasiekė savo
tikslą, išgelbėjo savo vyro
garbę ir tėvynės vienybę.
Todėl poetas kunigaikščio
Liutauro žodžiais ir pabrėžia
Gražinos didvyriškumą:
“nors moteris, bet karžygys
dvasia”. Manau, jog šis
Adomo Mickevičiaus kūrinys
galėtų tapti pavyzdžiu tiems
žmonėms, kurie mano, jog
moterys būtinai turi būti
silpnesnės už vyrus. …