ETIKA

Etika - tai bendra sąvoka, kuria

dažniausiai apibūdinama moralės teorija.
Filosofijoje etiškas elgesys yra tas, kuris
laikomas „geru“ arba „teisingu“.
Etikos teorijos
 I.Kanto etikos teorijos esmė.
Pasak I.Kanto, būti moraliam , reiškia gyventi
pagal proto diktuojamus principus.
Vietoj laimės Kantas pasirenka pareigą.
Pagal Kantą, vertę turi tik pareigos atlikimas.
Būtent ji išaukštinanti žmogų, išgryninanti jo
asmenybę.
Yra keletas pagrindinių etikos
teorijų:
Deontologija
Teologija
Utilitarizmas
Teisingumo teorija
 Deontologija

Deontologija - yra viena iš etikos teorijų. Šį terminą sukūrė

anglų sociologas teisininkas J. Bentham. Deontologija –
etikos teorija, akcentuojanti paties veiksmo ar sprendimo
turinį, pabrėžianti principus, susijusius su konkrečiu
veiksmu, pareigos vykdymą ir kitų teisių gerbimą.
• Tai iš esmės griežta pareigos etinė teorija.
• Pareiga siejasi su teise, įstatymu, kurio privalu laikytis.
• Deontologija akcentuoja pačios veiklos esmę. Ši teorija
pabrėžia sprendimo paveiktų pusių pareigas ir teises, bet
netiria galimų sprendimo pasekmių.
 Teologija

Teologija (gr. θεος, theos 'Dievas' +

λογος logos 'mokslas, žodis') – sistematinis mokslas apie
Dievą. Teologija siekia paaiškinti transcendentinio
pasaulio dėsnius naudodama racionalų protą, patyrimą,
logiką ir stebėjimą.
 Utilitarizmas

• Utilitarizmas – etikos teorija, galutiniu tikslu laikanti

visų žmonių laimės maksimizavimą ir kančios
minimizavimą. Kitaip sakant, kuo veiksmas atneša
daugiau laimės, tuo jis pagal utilitarizmą yra
morališkesnis, o kančią sukeliantys poelgiai laikomi
amoraliais. Poelgiai yra vertinami tik pagal jų pasekmes,
todėl melavimas, žudymas ir kiti dažniausiai smerkiami
veiksmai utilitarizme gali būti laikomi moraliais, jei tik
galiausiai jie atneša daugiau laimės nei kančios.
 Teisingumo teorija

Teisingumas (lot. iustitia, iš lot. justus 'teisėtas') – tinkamų

vertybinių dorovinių, t. y. teisingų dalykų įgyvendinimas, jų
praktinis pasireiškimas, (įsi)viešpatavimas; tiesos, teisybės
siekis; pamatinė vertybė, kriterijus.
 Filosofija
• Platonas teisę laikė didžiausia dorybe žmonių gyvenime,
teisingumo kriterijumi, jį apibrėžė kaip (valstybės)
įstatymų saugojimą, dorybių vykdymą ir gero darymą
kitiems. Platonas teisingumo sąvoką išvedė aiškindamas
žmogaus sielos jėgų esmę.

• Tomas Akvinietis teisingumą laikė pamatine

vadovaujančia dorybe, vedančia į geraširdiškumą, Dievo
ir artimo meilę. Nesant teisingumo, nebelieka veiksnių,
suteikiančių žmonių gyvenimui vertę.
 Viešajame gyvenime

Teisingumas – vertybinė kategorija, naudojama įvairiose

srityse.

Politiniame gyvenime dažnai deklaruojamas teisingumo

siekis. Jis dažnai įtvirtinimas politinių organizacijų
programose, kitokiuose dokumentuose.
 Teisės filosofija
• Bendrojoje teisės filosofijoje teisingumas suvokiamas kaip aksiologinė sąvoka
bei tiriamas įvairiais požiūriais; yra išskiriamos skirtingos sampratos teorijos.

• Teisingumas – pamatinė visuomenės vertybė, kurios įsiviešpatavimo

teisinėje sistemoje siekiama specialiomis – teisinėmis – priemonėmis: teisėsauga,
specialiai sukurtų institucijų, įstaigų bei organizacijų veikla.

• Proceso teisės teorijoje bei proceso teisės filosofijoje teisingumas yra

jurisdikcinei institucijai (pvz., teismui) priskirtų (teisinių) konfliktų sprendimas,
remiantis teise bei (su)reguliuojant konkrečius tam tikroje situacijoje
susiklostančius visuomeninius santykius. Tokia veikla – ginčų nagrinėjimas
(ikiteisminėse ir tolesnėse instancijose), bylų sprendimas (teismuose), kita
teisminio pobūdžio veikla. Šiuolaikinėje valstybėje egzistuoja prievartos taikymo
monopolis, jis priklauso valstybei, kuri juo naudojasi per savo institucijas bei
pavaldžias organizacijas, specialiai tam sukurtas įstaigas, pvz., teismus,
prokuratūrą. Teisingumą vykdo tik teismai (LR Konstitucijos 109 str. 1 d).
 Mitologija

• Teisingumą simbolizuojanti graikų deivė Temidė (arba

romėnų Justicija) vaizduojama su raiščiu ant akių –
bešališkumo simboliu, vienoje rankoje laikanti kalaviją,
o kitoje – svarstykles (kartais ir su gausybės ragu).

• Lietuviškoje mitologijoje teisingumą globoja dievaitis

Perkūnas.
 Teleologija ir etika
• Teleologines moralines sistemas pirmiausia apibūdina
pasekmės, kurių gali turėti bet koks veiksmas (dėl šios
priežasties jos dažnai vadinamos sekvencinės moralės
sistemomis, o abi sąvokos čia vartojamos). Taigi,
siekiant teisingų moralinių pasirinkimų , turime turėti
tam tikrą supratimą apie tai, kas atsiras dėl mūsų
pasirinkimo. Kai mes darome pasirinkimus, dėl kurių
susiduriame su teisingomis pasekmėmis, mes elgiamės
morališkai; kai mes darome pasirinkimus, dėl kurių
atsiranda neteisingų pasekmių, tada mes veikiame
amoraliai.
 Dorybės etika

Dorybių etika – viena pagrindinių šiuolaikinės normatyvinės etikos

mokyklų. Skirtingai nei deontologijoje, kur akcentuojamas taisyklių
laikymasis, ir utilitarizme, kur kreipiamas dėmesys į atlikto veiksmo
pasekmes, dorybių etikoje vertinama asmens dorumas, dorybės,
moralinis charakteris. Pavyzdžiui, aplinkiniams pagalba suteikiama,
nes tai siejama su nuolankumu.

Dorybių etikos pradininkai Vakarų filosofijoje buvo Platonas ir ypač

Aristotelis. Šios etikos bruožai taip pat matomi konfucianizme.
Žinomiausi naujesnių laikų mąstytojai, priskiriami šiai tradicijai, yra
G. E. M. Anscombe
 Reliatyvizmas

Reliatyvizmas – (lot. relativus – „santykinis“)

metodologinis principas, absoliutinantis pažinimo,
vertybių, tikrovės kintamumą, sąlygiškumą ir neigiantis
daiktų, reiškinių pastovumą, žinių objektyvų tikrumą.
Reliatyvistai teigia, kad nėra absoliučios tiesos ir
absoliučių etinių vertybių.
 Moralė Dorovė Teisė
Moralė (lot. moralis – dorovinis; moralitaser – būdas, charakteris,
tinkamas elgesys) kaip sąvoka turi keletą reikšmių. [1][2]
Pirmoji, nusakančioji (deskriptyvioji) reikšmė, apibūdina autoritetingas
gero ir blogo žmonių elgesio normas (moralės normas), kurias nustato
bendruomenė, visuomenė, papročiai, religija, filosofija ar asmeninė
sąmonė. Kitaip – tai doro, moralaus elgesio normos, grindžiamos
atitinkama pasaulėžiūra, kurių atitinkamoje aplinkoje turėtų laikytis
konkretūs žmonės.
Pagal antrąją, normatyvią universaliąją reikšmę, moralė (dorovė) nusako
dorovingo elgesio idealą, kurį esant tam tikroms sąlygoms labiausiai
pageidautinu laiko visi racionalūs žmonės. Šie idealai dažnai yra
pakankamai bendražmogiški, mažiau priklausomi nuo bendruomeninių
sąlygų.
Trečioji reikšmė yra tiesiogiai siejama su etika kaip sisteminiu
filosofiniu mokslu, nagrinėjančiu dorovę, žmonių visuomeninius ir
individualius santykius gėrio ir blogio atžvilgiu.
Lietuvių kalboje tarptautinį žodį moralė atitinka žodis dorovė.
 Dorovė

Dorovės esmė: Dorovė yra sąmoningumo išreikalavimas.

 Teisė
Teisė – priemonių visuma, teisingumui visuomenėje
nustatyti ir užtikrinti. Savo veikimu, įgyvendina deramą
elgesį atitinkančias bausmes bei paskatas. Tai oficialiai
pripažintų, įtvirtintų, formaliai apibrėžtų,
organizacinėmis-prievartinėmis poveikio priemonėmis
užtikrintų, sankcionuotų viešosios organizacijos (
valstybės, tarptautinės organizacijos, savivaldybės,
religinės bendruomenės (Bažnyčios) ir kt.), privačių
struktūrų (pvz., įmonės, asociacijos) taisyklių, principų,
reguliuojančių visuomeninius santykius; socialinių normų
sistema, norminės-socialinės sistemos posistemė.