,,Reikia keiktis.

Tai padeda.”
A. Škėma ,,Balta drobulė“
 Antanas Škėma

“Tavo vardas
reikalingas, kad tave
prisiminčiau.”
Antanas Škėma – vienas žymiausių XX a. vidurio
lietuvių prozinin­kų ir dramaturgų. Savo kūryboje
jis išreiškė katastrofų laikotarpio žmogaus
pasaulėvoką – vertybių griūties, žmogaus vidinio
suskili­mo, baimės, grėsmės, nevilties išgyvenimus.
Šiai krizinei patirčiai jis rado ir tinkamą meninę
kalbą – suaižytą, daugiasluoksnę, ataustą
metaforomis ir simbolinėmis nuorodomis.
Lietuvių moderniosios literatūros atstovas,
prozininkas ir dramaturgas Antanas Škėma gimė
1910 m. Lenkijoje, Lodzėje, vėliau su tėvais
gyveno Rusijoje, Ukrainoje. Šeimai grįžus į
Lietuvą, mokėsi medicinos, teisės, tačiau mokslų
nebaigė; daugiausia laiko skirdavo teatrui:
vaidino Kauno ir Vilniaus valstybiniuose dramos
teatruose, režisavo spektaklius, pats ėmėsi
dramaturgijos.
Gimė 1910m. (pagal gimimo liudijimą – 1911m.)
Lodzėje, Lenkijoje. Pirmojo pasaulinio karo metais su
tėvais gyveno Rusijoje, 1921m. grįžo į Lietuvą.
1936 – 1940m. – Valstybės teatro aktorius, 1940 –
1944m. – Vilniaus miesto teatro aktorius, režisierius.
1944m. išvyko į Vokietiją, dirbo įvairiuose lietuvių
meniniuose sambūriuose.
1949m. atvyko į JAV, aktyviai tęsė teatrinę ir kultūrinę
veiklą. Skaitė daug paskaitų, rašė ir spausdino straipsnius
teatro ir literatūros temomis įvairiuose leidiniuose.
A. Škėma žuvo autokatastrofoje 1961 metais rugsėjo 11
dieną Pensilvanijoje.
 Ryškiausi asmenybės bruožai
► Škėma domėjosi vertybių krizę apmąstančia
filosofija (Nyče, Kamiu), Moderniąja tapyba,
muzika.
► Jam buvo būdingas tam tikras artistiškas noras
provokuoti visuomenę, vaizduoti ciniką .
► Ryški menininko, aktoriaus prigimtis.
► Nesiekė karjeros, patogios buities, gyvenimo
tikslas - kūryba.
► Maištingas būdas.
 Svarbiausi gyvenimo kūriniai
Novelių ir apysakų rinkiniai:
„Nuodėguliai ir kibirkštys" (1947m.)
„Šventoji Inga" (1952m.)
„Saulėtos dienos" (1952m.)
„Čelesta" (1960m.)
Romanas:
„Balta drobulė" (1958m.)
Dramos:
„Pabudimas" (1956m.)
„Žvakidė "
,,Balta drobulė” – vienas pačių
žymiausių XX a. lietuvių romanų.
Parašytas 1954 m., šis kūrinys keletą
metų nerado leidėjo, o pasirodęs 1958
m. išeivijos spaudoje iš karto sukėlė
aistringą polemiką. Kon­servatyvesnių
pažiūrų kritikai jį peikė dėl perdėm
atviros erotikos ir pesimizmo, o
autoriui artimesni modernieji rašytojai
ir kritikai kūrinį gyrė už sąžiningumą,
teigė, kad su juo lietuvių proza
pagaliau įveikė atsilikimą nuo savo
laiko Vakarų literatūros.
►Praėjus pusei amžiaus „Balta drobulė” yra
vienas labiausiai mėgstamų lietuvių
literatūros kūrinių, o meilės scenos,
kažkada vadintos pornografinėmis, dabar­
tiniam skaitytojui atrodo palyginti nekaltos.
„Baltoje dro­bulėje” nerasime tradicinio
kaimo su jo dvasinėmis vertybėmis,
idealizuojamų sene­lių, ilgesingų peizažų,
vaikystės nostalgijos ir gėrio pro­pagavimo.
► Romane vaizduojami pakankamai tolimi įvy­kiai
(šeštojo dešimtmečio Amerika,
Nepriklausomybės laikų Lietuva, rusų
okupacija, karas, pabėgėlių stovyklos
Vokietijoje), tačiau pagrindinio personažo
išgyvenimai jaudina ir šių dienų žmones,
patiriančius panašius daly­kus: tėvų nesantaiką
šeimoje, nelaimingą meilę, savęs neradimo
kančią, konfliktą su bukinančia aplinka. Roma­
nas nepateikia gyvenimo prasmės formulės ir
verčia skaitytoją patį spręsti tuos klausimus,
kurie kankina pa­grindinį personažą.
 „Balta drobulė” – tai ir XX a. vidurio lietuvių,
europiečių istorinės patirties dokumentas, ir to
laikotarpio dvasinės katastrofos apiben­drinimas, ir
modernaus žmogaus savijautos – vidinio
suskilimo, vie­natvės, pastovių vertybių ilgesio –
negailestingai atvira, skausminga išraiška. Tai ir
romanas apie kūrėją ir kūrybą, ir romanas apie
meilę; ir bene žymiausias XX a. lietuvių
miestiškosios prozos kūrinys.
Romano tipas:
a) psichologinis, nes gilinamasi į žmogaus
vidinį pasaulį;
b) filosofinis, nes keliami būties klausimai.
Pavadinimas?
Pavadinimas orientuoja į dvi kultūrines sistemas – 1. krikščioniškąją
( ryšys su Turino drobule- į ją buvo suvyniotas mirusio Kristaus
kūnas ir stebuklingu būdu išliko to kūno atspaudas; senovės žydų
paprotys laidoti mirusiuosius suvyniotus į įkapių drobulę; Veronikos
drobulė, kuria buvo šluostomos einančio į Golgotą ir kenčiančio
Kristaus ašaros) ir
2. lietuviškąją mitologinę. Pastarąją liudija vėlės, apsigobusios
balta drobule (cituojama iš: A. Škėma, Rinktiniai raštai, t.1,1994; 9b
pabaiga – p.366 ir 15 pabaiga, p.417),
dabarties akcentai romane ( pamestinuko prijuostė, balti chalatai,
tramdomieji marškiniai) ir įvairios folklorinės lino variacijos.
Garšvos poetiniuose vaizdiniuose šios dvi sistemos susilieja į vienumą
– Kristaus figūra perkeliama į archajinę “aisčių” erdvę, jo palydovais
tampa ne apaštalai, o apdriskę, lino kelnyčių meldžiantys kaukai arba
laumė ( audėja), kurios paveikslas iš dalies atspindi Marijos
Magdalenos funkcijas.
► Romano rankraštis turėjo antraštę „Keltuvas”,
bet 1955 m. „Keltu­vas” virto „Balta drobule”.
Naujasis ir galutinis pavadinimas sukėlė šiek
tiek maišaties, kuri tęsiasi lig šiol, kai sakoma ar
rašoma įvardžiuo­tinė būdvardžio forma. Beje,
leidyklos redaktorius Škėmai net siūlė pas­tarąją
formą vartoti pavadinime, bet rašytojui tokia
antraštė skambėjo kaip „košeliena
Moto?
Apie vaizduojamo žmogaus išskirtinumą ir svarbiausias
idėjas byloja net 3 moto.
►Pirmasis aforizmas- lyg nuoroda į tai, jog laimingas tik
tas, kuris nieko netrokšta. Bepročiams artimi menininkai,
kurie taip pat nevalingai, nesuinteresuotai gali atsiduoti
grožiui, kaip ir pamišėliai savo kuriai nors idee fixe
( įkyriai minčiai).
►Antrajame – kinų filosofo žodžiais nuvertinama išmintis
ir gražbylystė, nes pasaulyje vis tiek nieko negalima
paaiškinti iki galo.
►Trečiajame- žmonių pasakojimu apie vargonininką
rašytojui svarbu paliudyti mintį, kad menas realizuoja
didžiausias žmonių galias
Antano Škėmos ,,Balta drobulė”:
Romano „Balta drobulė" veiksmas trunka beveik parą
Šešios iki keturių popiet Garšva išeina į veiksmo aikštelę;
kitos dienos kelios minutės iki dvyliktos valandos-
Garšvos išprotėjimo finalinis momentas, kai protagonistas
nustoja egzistuoti kaip pasakojimo subjektas.
Šioje „paros istorijoje" dominuoja sąmonės srautas, t.y.
pasaulis vaizduojamas taip, kaip jį suvokia pagrindinis
romano veikėjas Antanas Garšva. Išorinė tikrovė rodoma
kaip Garšvos sąmonės produktas: prisiminimai, jausmai,
reakcija į žmones, kuriuos Garšva kelia liftu, asociacijos,
net išgyvenamos vizijos - viskas susipina ir teka kaip
fragmentiškas, bet nenutrūkstantis srautas.
 Veiksmo vieta
up
► up
up
peronas, laiptai, požeminis koridorius, laiptai, 34 gatvė, stiklinės saldainių parduotuvės durys
rūsys, koridorius, nusirengimo patalpa, personalo keltuvas, viešbučio vestibiulis, kavinė
Down
Down
Down
Erdvė ribota, uždara: kelias į darbą ekspresu požeminiu
koridoriumi, numeruota 34 gatvė, darbe - daugiaaukščio
viešbučio keltuvo dėžutė, namuose - keturios kambario
sienos. Tokia suspausta erdvė - tai automatizuoto,
susvetimėjusio pasaulio, nepilnavertės žmogaus būties
simbolis. Gyvenimo monotoniją ir beprasmybę liudija
smulkios ir tikslios laiko padalos. Monotonišką darbo
keltuve ritmą rašytojas pavadina ritualu - toks jis
sureikšmintas. Veikėjas į save žiūri ironiškai, tarsi iš
šalies. Keltuvas kyla ir nusileidžia - jam tai primena
Sizifo darbą. Garšvos pareigos žeidžia jo žmogiškąjį
orumą, jos svetimos dvasiai. Žmogus atlieka lyg roboto
funkcijas.
 Kompozicija (mozaikine, koliažinė)
Tekstas sudarytas iš Įvado, Pabaigos ir 15 skyrių.
Kiekvienas jų (išskyrus 15-ąjį) skyla į dvi dalis: iki ir po
žvaigždučių. Įvadas, Pabaiga ir dalys po žvaigždučių vaizduoja
pasakojimo dabarties situaciją, parašytą iš esmės esamuoju laiku su
retais nuslydimais į būtąjį praeities digresijose.

2,5,9,11,12,14 skyriuose pasakojama iš I asmens perspektyvos. Tai

praeitis, pavadinta “Iš Antano Garšvos užrašų”. Kitos dalys
dažniausiai vaizduoja netolimą Garšvos praeitį iš gyvenimo
Amerikoje arba tuos Lietuvos gyvenimo laikotarpius, kurių
prisiminimą buvo užblokavusi dalinė amnezija, atsiradusi ( tai
praneša tekstas) kaip enkavedistų kankinimo pasekmė.
 Pasakotojas:
iš pasakojimo 3 asmeniu pereinama į
pirmąjį ir atvirkščiai. 3 asmuo skirtas
judėjimui erdvėje ir laike perteikti, o
pirmasis atskleidžia vidinę veiklą:
sąmonės srautą, mintis, jausmus,
pasąmonės impulsus, reakcijas į išorinius
dirgiklius.
► Dabarties veiksmas tęsiasi vieną pusdienį ir
nutrūksta kitos dienos rytą. Garšvos
prisiminimai bei jo užrašai yra prielaida
dabartinei savo situacijai apmąstyti. Jo dabartis
yra praeities rezultatas, logiška jos tąsa.
 Kūrinio temos, problemos
Temos:
► Žmogaus išbandymas ribinėje situacijoje ir žmogus,
gyvenantis sudužusių iliuzijų pasaulyje, pasaulyje po
katastrofos. Taip pat: būties prasmės, meilės, kūrybos,
beprotybės, istorijos temos.

Problemos:
► Kokia gyvenimo prasmė? Jei jos nėra, kam gyventi?
Jei gyvenimo prasmė - pats gyvenimas, kaip jį
nugyventi? Kokios yra tikrosios gyvenimo vertybės?
 Problematika:
► svarbiausios problemos susijusios su Antanu
Garšva. Emigranto padėtis nėra palanki jo
asmenybei, neatitinka dvasinio turinio ir
interesų. A. Garšva nėra pasyvus „gyvenimo
vartotojas“ ar, atvirkščiai, tik sausas
teoretikas, stebėtojas. Jis ir menininkas, ir
savo gyvenimo kūrėjas. A. Škėmos žmogus
labai daug kenčia, veržiasi iš vienišumo,
trokšta dieviškumo šviesos, dvasinės
atramos ir amžinybės.
Garšva sprendžia amžinus būties klausimus:
kokia gyvenimo prasmė? Jei jos nėra, tai kam
gyventi? Jei gyvenimo prasmė - pats
gyvenimas, kaip jį pragyventi? Kokios yra
tikrosios gyvenimo vertybės? Garšva vis iš
naujo turi apsispręsti, pasirinkti.
Atsakymų jis ieško filosofijoje (dažniausiai
remiasi XIX a. pirmosios pusės filosofu A.
Šopenhaueriu) ir realybėje (savo praeityje ir
aplinkinių patirtyje). A. Šopenhauerio
filosofija Garšva domėjosi jau paauglystės
metais. Tai pesimizmo ir kančios filosofija,
teigianti, jog gyvenimas nepažinus,
beprasmiškas, jis niekur neveda.
 ,,Profesija? Poetas ir nevykęs žemės
gyventojas.“
A. Škėma ,,Balta drbulė“
► Pagrindinis veikėjas - emigrantas Antanas Garšva - poetas, vienišas, serga
pavojinga liga. Jo gyvenimo siekius sugriauna karas, bolševikų okupacija,
persekiojimai, tardymas saugume, sudaužyta galva, liga, grįžus bolševikams
emigravimas į Vokietijos pabėgėlių stovyklą, darbas Amerikos viešbutyje.
Kartais jį valdo ne intelektas, o instinktai ir jis priverstas kovoti už savo
gyvybę. Garšva - silpnos sveikatos žmogus, labai vienišas, dėl savo
pavojingos ligos turi atsisakyti mylimos moters Elenos ir net darbo viešbutyje.
 Pagrindinis veikėjas
Antanas Garšva
► Liftininkas:

Garšvai darbas lifte yra tiesiog pražūtingas

– jis kenčia lyg narve uždarytas žvėris.
Keltuvas tampa kalėjimo arba Sizifo darbo
simbolis.
Poetas:

Nuo kitų viešbučio darbuotojų Garšva skiriasi ir tuo, kad

yra poetas, kuris kasdienybės rutinai ir aplinkos
gniuždymui priešinasi nuolatinėmis kūrybinėmis
pastangomis. Poezijos rašymas jam yra ne tik kovos su
gyvenimo banalumu būdas, bet aistringas, vos ne
manija virtęs, noras išreikšti save ir ne mažiau stiprus
troškimas įveikti mirtį, paliekant savo pėdsaką
literatūros istorijoje.
Įsimylėjęs
žmogus:

Visame romane Garšva sprendžia daugybę jam

egzistenciškai svarbių klausimų. Vienas jų yra
toks: ar gali tame pačiame žmoguje sugyventi
poetas ir vyras, mylintis moterį ir nuoširdžiai
prisirišęs prie jos.
Prieštaringas Garšvos mąstymo dvilypumas:
a) kančia yra gyvenimo vertės matas, kenčiantis
žmogus priešinasi pasaulio absurdui;
b) veikėjas ilgisi žemiškos laimės, artimo
žmogaus meilės. Tik prieš dvasinę mirtį jis
suvokia, kad gyvenimas vertingas pats savaime
( „Aš pamiršau, kad gyvenu tik vieną kartą“).
Tačiau čia pat ir atomazga: „Jo veidas laimingas.
Ramaus idioto“.)
 Garšva jaučiasi esąs absurdo žmogus, skaudžiai junta
gyvenimo beprasmybę ir savo padėties tragizmą, nes absurdą,
kaip ir filosofas bei rašytojas Albertas Kamiu (Camus),
suvokia sąmoningai. Gyvenimo absurdą Garšva siekia įveikti
panieka ir ironija.
 Menas, kūryba
- tikroji gyvenimo vertybė. Kas tokiame
absurdiškame pasaulyje priklauso nuo paties
žmogaus? Gyvenimą įprasmina menas.
Kūrėjas - vienišas, kenčiantis. Kančia jam -
dvasinio tobulumo ženklas. Bet jis yra
paprastas žmogus, kuriam nesvetima tai, kas
žemiška. Jo būtis svyruoja tarp dviejų polių:
kūrybos ir meilės, dangiškojo ir žemiškojo
gyvenimo.
 Garšvos poezija - tai protu nepaaiškinami vaizdai,
pasąmonės srautas, kuriame vyrauja praeities
fragmentai, vizijos, sapnai, bet tai sielos šauksmas,
be kurio jis negali gyventi. Tai grynas, niekam
netarnaujantis menas.
Kritikuojami poetai Zuika ir Vaidilionis. Tai
netalentingi, rašantys patriotinėmis temomis
poetai, kurie seka romantikų, neoromantikų
tradicijomis. Garšva savo dvasinį gimimą sieja
su kūryba. Gyvenimas jam reikalingas tam,
kad galėtų stebėti ir savo patirtį išreikšti
kūryboje. Kūrėjas gyvas gyvenimo pilnatvės
ilgesiu ir kentėjimu. O jeigu būtų įmanoma
harmonija, ar ji patenkintų poetą? Ne.
Toks prieštaringas mąstymo dvilypumas
nuolatos lydi Garšvą. Jo siela kovoja, kenčia,
renkasi. „Noriu kančios“, - šaukia jis visomis
savo sielos galiomis. A. Škėmos požiūriu,
kenčiantis žmogus kūrybingas ir sugeba
priešintis pasaulio absurdui. Kančia yra
jo gyvenimo vertės matas.
Taip pat matuojama ir kūryba. Apie Garšvos
eilėraščius Elena sako: „Jūsų kūryba verčia
kentėti. Ji - verdąs aliejus, pilamas į žaizdas“..
Antrojoje romano dalyje kūrybos ir žemiškos
laimės konfliktas išsenka. Dabar psichologinio
konflikto aštrumas telkiasi ties mirties, beprotybės
ir gyvenimo riba. Kuo ryškesni artėjančios nebūties
ženklai, tuo įnirtingiau Garšva priešinasi.
 ,,Balta drobulė”:
Romane pavaizduota tik vieno personažo -
Antano Garšvos, keturiasdešimties metų vyro,
dirbančio keltuvininku, t.y. liftininku,
gyvenimo istorija, bet ji parodyta įvairiais
požiūriais. Garšva - keltuvininkas. Privaloma
uniforma - suvienodinimo ženklas, Garšva
jaučiasi prarandantis individualybę: jis - tik 87
numeris, negali bendrauti su žmonėmis, nes
privalo stropiai atlikti keltuvininko vaidmenį,
uždara keltuvo erdvė primena kalėjimą ir t.t.
Garšva - taip pat ir poetas. Kūryba jį gelbsti
nuo rutinos ir aplinkos gniuždymo. Garšva tiki,
kad kūryba gelbsti ir nuo mirties, ir daro
žmogų žmogumi. Romano pabaigoje Garšva
atranda, kad gyvenimo prasmė yra pats
gyvenimas, ir atsisako minties būtinai įrėžti
savo vardą literatūros istorijoje.
 ,,Balta drobulė”:
Garšva jaučiasi esąs nevykėlis. Liga apverčia
jo gyvenimą aukštyn kojom, paaštrėja kaltės
jausmas, katastrofos nuojautos daro
gyvenimą neįmanomą.
 ,,Balta drobulė”:
„Balta drobulė" sukuria tragišką literatūrinę
modernių laikų destruktyvaus pasaulio viziją,
kokios dar nebuvo kaimo tematika
besiremiančioje lietuvių prozoje. Romane
svarstomi pasaulio pokyčiai, žmogaus dvasinė
krizė, naujas santykis su realybe ir Dievu,
apmąstoma emigranto patirtis.
 Pasamprotaukite:
1. XX a. žmogaus kančia (galima palyginti su
B. Sruogos ,,Dievų miškas”, V. Mykolaičio-
Putino ,,Altorių šešėly”)
2. Skaudi emigranto patirtis
3. Kada žmogaus gyvenimas prasmingas?
4. Ar visada žmogaus kančia prasminga?