6.

paskaita: Stilius teatre

Stiliaus terminas kilo iš lotyniško žodžio stilus.
Stilus yra aštrus pieštukas, rašiklis kokiu
buvo rašoma senovėje ant vaško lentelių.
Stilius yra rašymo būdas, braižas.
Meno kūrinyje stilius atsiskleidžia per
vaizdavimo ir išraiškos priemonių visumą.
Meno kūrinio formą ir turinį.
Meno istorijoje stilių įvairovės pokyčiuose
pastebėti šie dėsningumai:
stabiliose visuomenėse stiliaus formavimasis, jo raiška,
transformacijos trunka ilgesnį laiko tarpą.
( Senovės Egipte, Senovės Romos Respublikos
ir Imperijos laikais, Bizantijoje)
Mobiliuose visuomenėse stilių kaita spartesnė.
(Senovės Graikijoje, Renesanso laikotarpio Italijoje,
Ispanijoje, Anglijoje).
Stiliaus formavimosi ir pokyčių procesą
įtakoja daugelis faktorių.
Visuomenės požiūrių kaita, ekonomikos raida
gali esmingai įtakoti stilių kaitos procesą.
Dominuojančios laikmečio idėjos
ir meninės raiškos formos gali įtakoti
tiek individualų, tiek grupės stiliaus raidą.
Taip formuojasi individualius stilius
apjungiantis epochos stilius.
Nacionalinių tradicijų įtakotose kūriniuose
nepanaikinami nei
individų, nei grupės, nei epochos formuojamų
stiliaus savitumai,
jie gali būti papildomi
nacionalinio stiliaus bruožais.
Išnagrinėkime avangardinio teatro stilistinę raišką.
Avangardo terminas buvo naudojamas
Napoleono kariuomenėje
ir žymėjo kareivius, kurie pirmose gretose eina į mūšį.
Avangardo menininkai yra pasikeitimo kūrėjai
Meno žodynas šiuo terminu buvo praplėstas
1893 m. gegužės 17d.
Parodos Salon des Refuses
atidarymo metu Paryžiuje.
Avangardistaus lydėjo siekis
šokiruoti, nustebinti, provokuoti, sukelti skandalą.
Kelios avangardo menininkų
kartos
nuo impresionistų, futuristų, iki
abstrakčiųjų ekspresionistų
laužė nusistovėjusias taisykles,
ieškodamos naujų,
modernų gyvenimą galinčių
išreikšti stilių.
Avangardo teatras remiasi
naujais vaidinimų modeliais.
R.Schechner'is, R.Wilson'as, . P.Brook'as
eksperimentavo su spektaklio greičiu,
poetiniais tekstais ir
abstrakčiais modeliais,
kad padarytų teatrą ryškesnį.
Kiekvienas šio novatoriaus darbas
sukeldavo publikos įsiūtį ir neigiamą reakciją.
Dominuojantis charakteris avangarde
visada buvo priešiška dvasia. Pagrindinis avangardo
Kovos objektas – negyva, dažnai kanonizuota
teatro tradicija.
Avangardas, priimdamas prigimtinę visų menų tendenciją
būti antagonistiniais žiūrovų atžvilgiu
ir paverčiantis tą antagonizmą sąmoninga
ir centrine menininko-žiūrovo santykių prielaida,
visada drastiškai sukelia kartu
ir žiūrovų lūkesčius,
ir jų reakciją į meno kūrinius.
Avangardo teatre buvo reformų pasekmės:

 išryškėja polinkis į neverbalinį teatrą , kuriame gestai, kūno

judesiai, garsai be žodžių buvo pabrėžiami kaip logiška ar
suprantama kalba;

 pasitikėjimas improvizacija ar scenarijaus pritaikymas atlikėjams;

 susidomėjimas ritualu ir ceremonija;

 pabrėžiamas psichinės aplinkos svarbumas teatre, įskaitant

erdvinį santykį tarp atlikėjų ir žiūrovų.
Postmodernus teatras:
Segmentai ir vaizdiniai pateikimai kaip struktūra:
Vizualios epizodų serijos;
Kartais centrinė tema ar mintis dalis laiko kartu,
o kartais tarp dalių yra labai mažas ryšys
ar jo iš viso nėra.
Postmodernaus teatro bruožai:
skirtingų epochų bei stilių viename spektaklyje
sugyvenimas,
ironiška sceninio veiksmo traktuotė,
sceninio veiksmo fragmentiškumas,
ankstesnių spektaklių ir/ar epochų teatro citatiškumas,
daugiasluoksnis sceninis pasakojimas,
žiūrovų recepcijos aktyvinimas skirtingomis
priemonėmis,
spektaklio daugiareikšmiškumas,
spektaklio pavertimas menine akcija ar performansu
žaidimas
Postdraminio teatro bruožai:
vizualumas,
fiziškumas,
šiuolaikinių technologijų įtraukimas į sceninį
pasakojimą,
sceninio pasakojimo fragmentiškumas,
draminio teksto perrašymai,
kupiūravimai, atsisakant ištisinės fabulos, intrigos,
personažų,
kolektyvinis spektaklio teksto ir atlikimo partitūros
kūrimas