Justino Marcinkevičiaus eilėraščio ,,Būti

ugnimi“ analizė

Projektą atliko- Sofija Kosenko 4F klasės mokinė.

 Kaip vandeniu ir duona aš gyvas tavimi, nuo tavo pievų rūką
geriu kaip saldų pieną. Ir visa, ką tu duodi, ir visa, ką, imi, tu
paverti į pilną saulės Dieną. Tu ir pati dabar Diena virtai,-
horizontus praplėtus, paaukštinus zenitą, kaip motina vaikus
iškėlei mus aukštai ir saules artumu lyg vynu svaigini tu. II. O
kas gi tu esi, Tėvyne, jei ne mes, jei ne mūsų rankos, jei ne mūsų
širdys? Visas viliojančiai nežinomas žemes mums reiks atrast,
apšviesti ir sušildyt. O kas gi esam mes, Tėvyne, jei ne tu, - ar
mes ne tavo amžių sekundės ir minutės, ar mes ne upė,
glamonėjama krantų, kurios kiekvienas lašas - tavo mintys? III.
Dabar aukšti pastoliai ir kosminė trasa pačių aukščiausių žodžių
reikalauja. Absoliuti gyvenimo tiesa planetos gyslom varinėja
kraują. Tėvyne, ties tavim kaip ties versme skaidria pasilenkia
žmogus protingas saulės lašas: ak, būti ugnimi arba plienų
zaizdre! Kitoks gyvenimas- beprasmiškas ir mažas.
 EILĖRAŠČIO ANALIZĖ
Justino Marcinkevičiaus eilėraštis „Būti ugnimi" sudarytas iš
trijų dalių:
- pirmojoje dalyje atsispindi tėvynės svarba žmogui,
- antrojoje - tėvynės ir žmogaus tarpusavio ryšys,
- trečiojoje dalyje- žmogus yra skatinamas gyventi aktyviai
dirbant tėvynės labui.
Pirmojoje dalyje lyrinis subjektas pasako, jog tėvynė žmogui yra
vienas iš pagrindinių gyvybes šaltiniu: „Kaip vandeniu ir duona/
aš gyvas tavimi." Eilėraščio kalbantysis tėvyne vadina motina ir
ja svaiginasi, tėvynė tampa dienos, saulės - šviesos įvaizdžiu:
„kaip motina vaikus/ iškėlei mus aukštai/ ir saules artumu/ lyg
vynu/ svaigini tu." Taigi tėvynė visais laikais žmogumi rūpinasi
kaip vaiku.
Pirmojoje dalyje lyrinis subjektas pasako, jog
tėvynė žmogui yra vienas iš pagrindinių
gyvybės šaltinių: „Kaip vandeniu ir duona/ aš
gyvas tavimi." Eilėraščio kalbantysis tėvynę
vadina motina ir ja svaiginasi, tėvynė tampa
dienos, saulės - šviesos įvaizdžiu: „kaip
motina vaikus/ iškėlei mus aukštai/ ir saules
artumu/ lyg vynu/ svaigini tu." Taigi tėvynė
visais laikais žmogumi rūpinasi kaip vaiku.
Antrojoje dalyje aptariamas glaudus žmogaus ryšys su tėvyne,
žmogus negali egzistuoti be tėvynės, o tėvynė be žmogaus: „O
kas gi tu esi,/ Tėvyne,/ jei ne mes/ jei ne mūsų rankos,/jei ne
mūsų širdys? ‹...› O kas gi esam mes,/ Tėvyne,/ jei ne tu."
Lyrinis subjektas tauta ¡vardija upe, „kurios kiekvienas lašas"
yra tėvynės mintys. Taigi viskas, ką sukūrė tėvynė, yra duota
žmogui, kuris savo rankomis bei širdimi turi dėl to stengtis.
Trečiojoje dalyje citata ,, dabar aukšti pastoliai/ ir kosminė trasa/
pačių aukščiausių žodžiu/ reikalauja" leidžia suprasti, kad
žmogui yra keliami aukšti ir galbūt net nepasiekiami
reikalavimai. Pagrindinė trečiosios dalies paskirtis yra kviesti
jauną žmogų „būti ugnimi/ arba plienu žaizdre!", nes „kitoks
gyvenimas - / beprasmiškas ir mažas". Šis kategoriškas raginimas
pradedamas jaustuku „ak", kuriuo galima išgirsti ir džiaugsmo,
ir graudulio intonacijas. Taigi lyrinis subjektas ragina žmogų
aktyviai veikti tautos labui ir būti jos dalimi.
 IŠVADOS

J. Marcinkevičiaus posmai apie aukštas svajones, švaria sąžine,

aktyvios veiklos kupiną gyvenimą, dvasingumą, pasiaukojimą
visų labui skambėjo iškilmingai ir kartu jaukiai, magiškai,
suprantant, kad toks gyvenimas nėra lengvas. Autorius vadinamas
tautos poetu, todėl, kad savo kūryboje žadino žmonių tautinę
savimonę, aukštino tėvynę bei aktyviai kvietė žmogų veikti
tėvynės labui.