LDK ir Lenkijos suartėjimas

Lietuvos krikšto problema

Parengė Ignas Rimšelis

Krėvos sutartis
Krėvos sutartis - Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos dinastinės
sąjungos sutartis, sudaryta 1385m. Rugpjūčio 14d. Krėvos pilyje. Lenkijos vardu
Krėvos sutartį sudarė karalystės oficiali delegacija, LDK vardu – Jogaila,
dalyvavo ir savo antspaudais patvirtino jo broliai Skirgaila, Kaributas, Lengvenis
Algirdaitis, pusbrolis Vytautas. Sutartimi Jogaila patvirtino ankstesnius savo
pasižadėjimus: vedęs Jadvygą ir tapęs Lenkijos karaliumi, su broliais, kitais
giminaičiais ir visais Lietuvos gyventojais priimti katalikų tikėjimą, sumokėti
Jadvygos sužadėtiniui Wilhelmui von Habsburgui 200 000 florinų už sužadėtuvių
nutraukimą, paleisti Lietuvoje esančius lenkų belaisvius, atgauti Lenkijos
prarastas žemes, prišlieti Lietuvos ir Rusios žemes prie Lenkijos karalystės.
Numatyta Lenkijos viršenybė prieš Lietuvą.
Krėvos sutartis 1385 m. rugpjūčio 14d.
Jogaila (1352 – 1434) - Lietuvos didysis Jadvyga (1373 – 1399) – Lenkijos
kunigaikštis ir Lenkijos karalius, Algirdo karalienė, Liudviko I ir Elžbietos
sūnus. duktė.
 Krėvos sutartis
Sudaryti sutartį su Lenkija Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę
labiausiai skatino bendra kova su Vokiečių ordinu. Abi šalis taip
pat vienijo noras išlaikyti rytų slavų žemes ir nugalėjus Vokiečių
ordiną įgyti naujų. Lenkų dvasininkai siekė išplėsti Katalikų
Bažnyčios įtaką Lietuvoje ir stačiatikių kraštuose. Krėvos sutartis
buvo personalinė unija, kartais virstanti dinastine – kai LDK
valdydavo atskiras didysis kunigaikštis PVZ: 1392 – 1430
Vytautas, 1430 -1432 Švitrigaila, 1432 -1440 Žygimantas
Kęstutaitis, 1440 – 1447 Kazimieras Jogailaitis, 1492 – 1501
Aleksandras.
 Ryšių su Lenkija nutraukimas

Po Vytauto mirties Švitrigaila pareiškė norą tapti

Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, tačiau po jo išrinkimo
jis paskelbė apie ryšių su Lenkija nutraukimą ir visišką
LDK savarankiškumą. Tai supykdė Lenkiją. Nors taip
Švitrigaila ir pratesė Vytauto Didžiojo siekius
vainikuotis Lietuvos karaliumi, tačiau Lenkijos politikų
buvo nušalintas nuo valdžios. Kurį laiką Švitrigailą
kovoje prieš lenkus rėmė Žygimantas Kęstutaitis, bet
vėliau įtikintas lenkų pakeitė politinę kryptį.

(1370 – 1452) Didysis

Lietuvos kunigaikštis
Švitrigaila
 Gardino sutartis
Gardino sutartis - Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos karalystės sutartis,
sudaryta 1432m. spalio 15d. Gardine. Pasirašė Lietuvos didysis
kunigaikštis Žygimantas Kęstutaitis ir Lenkijos delegacija. Sutartyje buvo nurodoma:
Žygimantas Kęstutaitis pareiškia ištikimybę Lenkijos karaliui Jogailai, Jogaila jam
paveda valdyti LDK, pasilikdamas sau ir įpėdiniams aukščiausiojo Lietuvos
kunigaikščio titulą. Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei leista turėti atskirą, bet bendrai
su lenkų bajorais rinktą didįjį kunigaikštį. Sutartis įpareigojo Žygimantą Kęstutaitį ir jo
įpėdinius niekada nesivainikuoti Lietuvos karaliaus vainiku. Po jo mirties LDK turėjo
atitekti Jogailai ir jo įpėdiniams, tik Žygimanto Kęstutaičio tėviškė Trakai buvo palikti
jo sūnui Mykolui Žygimantaičiui ir jo įpėdiniams.
 Kazimiero Jogailaičio valdymas
Žygimantui Kęstutaičiui mirus, Lietuvoje
prasidėjo nesutarimai dėl sosto. Kai Jogailos
sūnus Kazimieras, 13 metų berniukas, lenkų
lydimas atvyko į Vilnių, Lietuvos ponai be lenkų
žinios vainikavo Kazimierą Lietuvos didžiuoju
kunigaikščiu. Taip buvo nutraukti visi buvę
Lietuvos ir Lenkijos ryšiai. Kadangi Kazimieras
buvo labai jaunas, kraštą už jį valdė ponai
su Jonu Goštautu priešakyje. Protingo Goštauto
valdomoje Lietuvoje netrukus įsigyveno tvarka ir
santaika.
(1427 – 1492)
Kazimieras Jogailaitis
 Ryšių su Lenkija atnaujinimas

Kazimiero broliui žuvus, lenkai pasikvietė Kazimierą užimti

Lenkijos sostą. Lietuviai nenorėjo sutikti su atnaujinamais
ryšiais, tačiau nusileido, ir Kazimieras 1447m. išvyko
į Krokuvą vainikuotis Lenkijos karaliumi – drauge pasilikdamas
ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Kazimieras Karūnavimo
proga paskelbė privilegijas ponų tarybai, Lietuvos bajorams ir
miestiečiams.
 Aleksandro valdymas
Po Kazimiero mirties valdovu tapo jo sūnus
Aleksandras. 1492m. jis išplėtė LDK Ponų tarybos
teises ir apribojo LDK kunigaikščio valdžią. 1501m.
Aleksandras pasirašė Melniko aktą, kuriame buvo
skelbiama: Lenkijos karalystė ir Lietuvos Didžioji
Kunigaikštytė susijungia į vieną politinį vienetą; turės
bendrus pasitarimus (seimus), kariuomenę, pinigus;
bendras valdovas turės ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio
titulą. Šis aktas nebuvo patvirtintas, tačiau vėliau, akto
pagrindu buvo sudaryta Liublino unija.

(1461 – 1506)
Aleksandras Jogailaitis
 Aleksandrui mirus

Mirus Aleksandrui valdovu tapo

Žygimantas Senasis, vėliau – Žygimantas
Augustas. 1569 m. liepos 1d. buvo
pasirašyta Liublino unija, kuria LDK ir
Lenkijos Karalystė buvo sujungtos į ATR.
Lietuvos krikšto problema
 Baltų atsiskyrimas
Kadangi baltų gyvenamieji plotai buvo atokiau nuo
ankstyvųjų Europos krikščionybės centrų, bandymai
pakrikštyti baltus prasidėjo gan vėlai ir buvo
nesėkmingi. Laikui bėgant, pagoniškoji Lietuva
atsiskyrė nuo krikščioniškojo pasaulio. Viduramžiais
įsitvirtinusi norma, jog tik krikštytas valdovas gali tapti
karaliumi, skatino Didžiuosius kunigaikščius Lietuvoje
apsvarstyti krikšto klausimą. 1251 m. apsikrikštijo
karalius Mindaugas su šeima, tačiau krikščionybė
nebuvo priverstinai skleidžiama šalyje.

(1200 – 1263)
Lietuvos karalius
Mindaugas
 Gedimino bandymai priimti krikštą
Pirmuoju savo bandymu Gediminas pasiekė tik tiek, kad 1324 m. iš Rygos į Vilnių
atvykę popiežiaus pasiuntiniai patvirtinto 4 metų paliaubas tarp Lietuvos ir Vokiečių
ordino. Bet vėliau, spaudžiant žemaičių ir stačiatikių rusų opozicijoms, jis atsisakė
krikšto ir kryžiuočiai vėl tapo aktyvūs mūsų žemėse. Neužilgo Gediminas sąjungininkų
ėmė ieškoti katalikiškuose kraštuose: sudarė sąjungą su Lenkija, bandė suartėti su
Vengrija, mezgė ryšius su Čekijos pranciškonais. 1341 m. į Lietuvą krikštyti Gedimino
ir jo pavaldinių buvo atvykę čekų misionieriai, tačiau paskutinę metų savaitę Gediminas
buvo nužudytas . Kolkas nėra žinoma kas tai padarė, tačiau manoma, jog tai galėjo būti
Vokiečių ordino, senosios tautinės lietuvių religijos šalininkai ar LDK stačiatikiai. Po
Gedimino mirties naujuoju LDK kunigaikščiu tapo sūnus Jaunutis.
(1275 – 1341) Lietuvos (1300 – 1366)
didysis kunigaikštis Lietuvos didysis
Gediminas kunigaikštis
Jaunutis
 Jogailos pastangos apkrikštyti lietuvą(1)

Vėliau iniciatyvos krikšto klausimu ėmėsi Jogaila. Nuo 1383 m. LDK atstovai
tarėsi su Maskvos didžiuoju kunigaikščiu Dmitrijumi Doniečiu dėl Jogailos vedybų
su Dmitrijaus dukterimi Sofija bei stačiatikybės įvedimo Lietuvoje. Tuo metu
Jogailos ir Vytauto santykiai buvo pablogėję, todėl Vytautas nusprendė kovoti su
Jogaila ir Skirgaila dėl tėvonijos. Norėdamas kryžiuočių paramos kovoje, Vytautas
1383 m. pasikrikštijo kaip Vygandas. Tačiau jis į krikštą žiūrėjo labiau iš politinės
pusės – neužilgo jis išdavė kryžiuočius, netgi buvo priėmęs stačiatikybę.
 Jogailos pastangos apkrikštyti lietuvą(2)
1385 m. Jogaila priėmė pasiūlymą iš lenkų
didikų – vesti Lenkijos karaliaus dukterį Jadvygą
ir LDK sujungti su Lenkijos karalyste. Tais
pačiais metais buvo pasirašyta ir Krėvos sutartis,
pagal kurią Jogaila tapo Lenkijos karaliumi.
1384 m. apsikrikštijo Jogaila su šeima, o 1387 m.
prasidėjo Lietuvos krikštas. Tai buvo nelengva,
nes lietuviai buvo stiprūs pagonys. Jogaila
norėdamas paspartinti krikšto procesą dovanojo
valstiečiams marškinius, turtingesniems – žirgus,
o norėdamas, kad ir bajorai skatintų valstiečių
krikštą, 1387 m. suteikė bajorams privilegijų.
 Trugdžiai krikštui
Nors valstiečius krikštyti sekėsi visai neblogai, kiek
kitokia situacija buvo Žemaitijoje. Iš pradžių jie
atsisakė krikšto, nes jautėsi „išduoti“ LDK
kunigaikščių (tuo metu žemaitija priklausė
vokiečiams). Tik po lietuviams sėkmingo Žalgirio
mūšio 1411 m. buvo pasirašyta Torūnės taika, pagal
kurią Vokiečių ordinas grąžino Žemaitiją LDK. 1413
m. Jogaila su Vytautu pradėjo Žemaitijos krikštą.
Jogailos nurodymu buvo sunaikinti pagoniški
simboliai: šventieji miškai, aukurai, prie Nevėžio
stovėjęs bokštas, kuriame degė šventoji ugnis.
Kilmingieji ir didikai tapo uoliais katalikais, bet
valstiečiai iki pat XV a. vidurio tebepraktikavo
pagonybę. Taip laikui bėgant pagonybė susimaišė su
sakmėmis, pasakomis ir po truputį nyko.